ĮVADAI IR RAKTAI
Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ
B E N D R A S I S Į V A D A S Į B I B L I J Ą (planas)
2. BIBLIJA IR LITERATŪRA ›› 2.1 Literatūriniai Biblijos žanrai, formos, formuluotės ›› 2.2.2. Naujasis Testamentas ››
2.2.2.1. Evangelijos
––– Terminijos aptartis: Evangelija ir evangelijos
Kas yra evangelija? Kas yra evangelijos? Ar tai identiški klausimai? Ar į juos galima vienareikšmiškai taip pat atsakyti? Ar kinta šio daiktavardžio turinys, priklausomai nuo jo vartojimo vienaskaita ir daugiskaita? Norint atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia tenka atkreipti dėmesį į paties žodžio evangelija kilmę ir reikšmę.
Į lietuvių kalbą terminas evangelija pateko iš graikų kalbos – mūsų evangelija praktiškai yra transliteracija graikų kalbos žodžio euanghélion, reiškiančio „geroji naujiena, džiugi žinia“ arba „skelbimas“ (panašiai yra ir kitose moderniose kalbose: pranc. évangelie, it. vangelo arba evangelo, vok. Evangelium, isp. evangelio, port. evangelho). Terminas euanghélion yra sudarytas iš būdvardžio eu (liet. „geras, džiugus“) ir daiktavardžio ánghelos (liet. „žinios nešėjas, skelbėjas“), arba veiksmažodžio anghéllein (liet. „skelbti“). Taigi helenistiniame pasaulyje ir jam priklausančioje raštijoje žodis euanghélion reiškė kažkokią gerą žinią, dažniausiai turinčią viešą pobūdį, – tai galėjo būti žinia apie karinę ar sportinę pergalę ir pan. Tačiau euanghélion turinys galėjo apibūdinti ir privataus asmens gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, jo pagijimą iš ligos, kūdikio gimimą ir kt. Vienaip ar kitaip, euanghélion buvo nuorodą į lemtingus įvykius vieno asmens, bendruomenės ar tautos gyvenime, ir šie įvykiai buvo skelbiami kaip išgelbėjimas, atitinkamai privačiai ar visuotinai.
Kalbiniu požiūriu kaip tik tokią žodžio reikšmę perėmė ir krikščionybė. Tačiau dabar euanghélion įgavo visiškai naują turinį, susijusį su Jėzaus Kristaus Įvykiu. Naujajame Testamente euanghélion visų pirma reiškia išgelbėjimo žinios, taigi gerosios žinios, kuri tapo girdima ir regima Jėzaus žodyje ir veiksmuose, skelbimą. Jėzaus Asmuo, kitaip tariant, yra euanghélion ištakos. Šiame žmoguje iš Nazareto realizuojasi euanghélion turinys, jo gyvenimo įvykiuose jis ir pildosi, ir pasirodo esąs tiesa. Šia prasme euanghélion gali būti tapatinama su Jėzaus Asmeniu – tiek, kiek jis pats yra jos autorius ir turinys. Atrodo, kad pirmasis krikščionybės teologas Paulius kai kur tai aiškiai patvirtina (žr. Rom 1, 1–3; 1 Kor 9, 12; 2 Kor 2, 12... ir kt.).
Evangelija pagal Morkų prasideda tokiu tituliniu sakiniu: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžia“ (Mk 1, 1). Tyrinėtojai linkę manyti, kad čia žodžiu euanghélion apglėbiamas visas šiuo prologu įvesdinamo literatūrinio veikalo turinys. Tai yra visas čia sudėliotas pasakojimas ir yra euanghélion. Bet kai kas dar labiau paaiškinama kokybiniu kilmininku Jėsū Kristū, Jėzaus Kristaus. Šis kilmininkas gali būti suprastas objektyvia arba subjektyvia prasme. Pirmuoju atveju Jėzaus Asmuo yra euanghélion objektas, t. y. čia skelbiama Evangelija apie Jėzų Kristų, jis yra Evangelijos turinys; antruoju atveju Jėzus yra Evangelijos subjektas, t. y. jis pats skelbia Evangeliją. Pirmąja šios frazės prasme terminas vartojamas ir kitose evangelijos pagal Morkų vietose (žr. Mk 8, 35; 10, 29; Mk 13, 10; 14, 9). Paliekant nuošaly diskusiją dėl šių egzegetinių subtilumų, galime sakyti, kad Morkui euanghélion yra Geroji Naujiena, kurios turinys, kaip jau ir minėjome, yra Jėzaus Kristaus Įvykis, apimantis pasakojimą nuo jo gimimo iki kol jis pasirodė esąs istorijos ir visos kūrinijos Viešpats56.
Taigi Morkus, tapatindamas Jėzų su Evangelijos autoriumi ir turiniu, sinoptikų tradicijoje bus davęs pradžią šio termino vartojimui, artimam tai prasmei, kuri aptinkama ir Pauliaus laiškuose. Nors kai kas neatmeta ir galimybės, kad euanghélion Mk 1, 1 galėjo būti nuoroda ir į patį rašytinio veikalo žanrą57. Bet tai mažai tikėtina, nes šaltiniai teigia, kad terminu euanghélion daugiskaitos forma tik II a. aiškiai pradedami apibrėžti keturi naujatestamentiniai raštai, t.y. evangelijos pagal Morkų, Matą, Luką ir Joną. Vadinasi, tik II a. šios knygos buvo kvalifikuotos kaip evangelijų literatūrinis žanras. Greičiausiai pirmasis tai bus padaręs šv. Justinas († 165 m.). Tačiau čia įdomu tai, kad Justinas, vadindamas šiuos keturis raštus evangelijomis, juos taip pat vadina „apaštalų prisiminimais“ (gr. apomnemoneumata ton apostolon). Tokiu būdu evangelijas jis priskyrė to meto graikų kultūroje žinomam prisiminimų literatūriniam žanrui58. Iš to galime spręsti, kad evangelijos buvo suvokiamos kaip atminties apie Jėzaus Įvykį vieta. Tačiau ši atmintis buvo ne nostalgiškas žvilgsnis į netolimą praeitį, bet visa savo jėga metė iššūkį tikėjimui išsipildžiusiu išgelbėjimu Jėzuje Kristuje. Su šia pačia jėga atmintis apie Jėzų šiandien kalbina ir mūsų tikėjimą.
Įdomu dar atkreipti dėmesį į žodžio euanghélion vartojimą Septuagintoje, Senojo Testamento vertime į graikų kalbą. Daiktavardis euanghélion Septuagintoje nėra aptinkamas, bet čia pasirodo dalyvinė jo forma euanghelizómenos (liet. „skelbiantis gerąją naujieną“). Šiuo dalyviu Deuteroizaijas apibūdina šauklį, skelbiantį gelbstintį ir laisvinantį Dievo proveržį į istoriją, nukreiptą vaduoti savo tautą iš Babilonijos tremties: (Iz 52, 7; plg. Iz 40, 9; Iz 60, 6; 61; Nah 2, 1)
Tai geroji naujiena, pilna džiaugsmo ir vilties. Judo tremtiniams ji visų pirma buvo laisvės ir naujos pradžios kūrimo žinia, nes tuometinėje situacijoje skelbti, kad „karaliauja tavo Dievas“ reiškė skelbti, jog istorinė kenčiančios tautos situacija radikaliai keičiasi. Be to, ši žinia buvo ir paradoksali, nes Dievo išgelbėjimas skverbėsi jo žmonių link netikėtu keliu – veikiant persų, t. y. pagonių karaliui Kyrui. Deuteroizaijo išgelbėjimo orakulų reikšmingumo negalime išleisti iš akių. Izaijo knyga buvo labai gerai žinoma Jėzaus laikais, daugelis sinagogų, greta Tôrāh ir Psalmyno ritinių, turėjo dar ir Izaijo knygos ritinį. Ji, tai parodė praėjusio šimtmečio archeologiniai atradimai Kumrane, buvo itin reikšminga ir čia gyvenusios bendruomenės tapatybei bei teologijai59.
Žinia, Jėzus evangelijose dažnai kalba apie savo misiją ir savo naujieną, darydamas nuorodas į Izaijo pranašystes. Tarp pastarųjų ir istorinio Jėzaus veikimo galime įžvelgti tam tikrus atitikmenis – Jėzaus įvykis taip pat kūrė naują situaciją žmonijos istorijoje, sena keitė į nauja, tamsą į šviesą, vergovę į laisvę, išdžiūvusią dykumą į vešlų sodą... Bet šis kūrimas, kaip ir Dievo proveržis iš naujo kurti, anuomet turėjo paradoksalumo žymę – kūrimo „materija“ buvo Niekas, egzistencinis kabančio ant medžio žmogaus krachas. Vis dėlto tai tapo tašku, kuriame kūrimo Viešpats pasirodė su savo malonės apstybe. Šiame taške ir yra sutelkta Evangelijos esmė.
Manome, kad skaitytojas spėjo pajusti, jog vienareikšmio atsakymo į pradžioje keltus klausimus nėra. Prasminis žodžio euanghélion vartojimas yra dvejopas. Tai priklauso nuo konteksto ir nuo turinio, kurį į jį sudedame konkrečiu atveju. Kartais euanghélion gali būti pilnas perdėm teologinės prasmės, ir tuomet giliausia prasme tai bus nuoroda į patį Jėzaus Asmens slėpinį (šiuo atveju žodis Evangelija rašomas iš didžiosios raidės ir vartojamas išskirtinai tik vienaskaita). Kitais atvejais šį terminą vartosime grynai literatūrine–teorine prasme, taigi juo įvardysime tą pasakojimo žanrą, kuriuo užfiksuota atmintis apie Jėzaus Kristaus gyvenimą. Ši euanghélion reikšmė mums ir yra aktuali šiuose puslapiuose.
––– Kai kurios evangelijų žanro charakteristikos
Evangelija, kaip literatūrinis žanras, yra rašytinis pasakojimas, turintis savo aiškiai apibrėžtą turinį ir principines temines linijas, kintančias iš evangelijos į evangeliją, priklausomai nuo evangelistų teologinių užmojų ir bendruomenių, kurioms jie skyrė šiuos pasakojimus, poreikių. Morkus, spėjama, yra ir evangelijos žanro pirmtakas, pirmasis raštu sudėliojęs pasakojimą apie viešą Jėzaus veiklą (manoma, apie 70 m. Romoje). Jo pasakojimo modeliu greičiausiai naudojosi evangelistai Matas ir Lukas, todėl tarp šių evangelijų randame ir tiek daug panašumų. Dėl šio fakto šios trys pirmosios Naujojo Testamento kanono evangelijos yra vadinamos sinoptinėmis (nuo gr. kalbos žodžio synopsis, „kartu–apžvelgimas“; apie šią problemą išsamiau žr. sk. Naujojo Testamento formavimasis). Evangelija pagal Joną savo forma, kalbos stiliumi, žodynu ir netgi Jėzaus žodžių turiniu ryškiai skiriasi nuo sinoptinių evangelijų. Geografiškai, pavyzdžiui, evangelijoje pagal Joną Jėzų stebime veikiant tai Galilėjoje, tai Judėjoje, tačiau dėmesys sutelkiamas kaip tik į Jėzaus sankirtį su žydais Judėjoje. Sinoptikai pateikia skirtingą žemėlapį – didžiąją dalį savo tarnystės Jėzus praleidžia Galilėjoje, po to trumpas jo veiklos periodas Jeruzalėje prieš suėmimą per Velykas. Jonui nėra taip aktualu kaip sinoptikams, tarkim, palyginimų kalba, jis turi savitą raiškos būdą apie Jėzaus Asmens slėpinį – ženklų ir simbolių kalbą, ilgus paties Jėzaus diskursus ir t. t. Nepaisant ketvirtosios evangelijos kitoniškumo, galime būti tikri, kad evangelistas Jonas savo pasakojimą komponavo siedamas su tomis pačiomis tradicijomis apie Jėzaus veiklą, nuo kurių priklausė ir sinoptinės evangelijos.
Evangelijos žanrą nėra paprasta vienareikšmiškai aptarti. Tai nėra Jėzaus iš Nazareto biografija ar grynų istorinių faktų apie jo veiklą Palestinoje kolekcija. Dėl to evangelistai ir nesistengia diena dienon derinti savo pasakojimų epizodų ar jų detalių. Kiekvienas jų turi savo teologinius tikslus, kurių vis dėlto siekia remdamiesi viena ir ta pačia tikėjimo tradicija apie Jėzaus Kristaus Įvykį. Nors evangelistai neturėjo tikslo viską perpasakoti, „kaip iš tikrųjų buvo“, jų pasakojimai įsišakniję tikroje istorijoje – Jėzaus Kristaus žodžiuose ir darbuose, turinčiuose savo istorinę erdvę ir laiką.
Taigi evangelijos yra pasakojamieji tekstai, kurie, kaip ir būdinga bibliniam pasakojimui, siekia pateikti istorinių įvykių ir juose gimusios patirties panoramą. Fundamentalus pasakojimo literatūrinis elementas yra, vaizdžiai tariant, tam tikras jo „skeletas“ (drama, kompozicija). Jis sukuria sąsajas tarp paskirų pasakojimo detalių – susieja tarpusavyje personažus ir išryškina jų požiūrių, motyvacijų, elgesio santykį, atskleidžia įvykių sekos priežastingumą ir t. t. Skaityti pasakojimą reiškia atsekti kostitutyvines teksto gijas, iš kurių jis yra suaustas (lot. textum – „audinys“), ir atpažinti jų savitarpio dermę ar sankirtos taškus. Dėl šios priežasties yra svarbu skaityti evangelijas nuo pradžios iki pabaigos, nes tik teksto visumoje galime pajusti pasakojimo dramos dinamiką60.
Trijų sinoptinių evangelijų „skeletas“ yra labai panašus. Jį sudaro kai kurie personažai (Jėzus, apaštalai, fariziejai ir žydų valdžios atstovai, Pilotas, tauta), jis turi pradžią (Jėzus pradeda savo veiklą Galilėjoje), plėtojasi (Jėzaus veikla sukuria atgarsius – vienų supratimą ir priėmimą, kitų – atmetimą; įsižiebia konfliktas, kurio metu plečiasi Jėzaus veikla ir gilėja jo mokymas; galiausiai jis pasuka Jeruzalės link), epilogą (konfliktas išprovokuoja Jėzaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą). Ši akyla kompozicija žadina mūsų dėmesį, ji įtraukia mus į pačius įvykius, stebina, klausia, ką mes manome apie visa tai, kas vyksta, su kuriais personažų požiūriais sutinkame ir pan.
Kaip atsirado evangelijos kompozicija?
______________________________________________________________
56 Plg. Guelich, R.A., Mark 1–8:26, World Biblical Commentary, 34a, Dallas 1989, p. 9
57 Plg. Bibbia nel suo contesto
58 Plg. Monasterio, R.A. – Carmona, A.R., Vangeli sinottici e Atti degli Apostoli, Brescia 1995, išnaša 2, p. 21
59 Plg. ten pat, p. 19s
60 Pg. ten pat, p. 42
