ĮVADAI IR RAKTAI
Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ
B E N D R A S I S Į V A D A S Į B I B L I J Ą (planas)
2. BIBLIJA IR LITERATŪRA ›› 2.1 Literatūriniai Biblijos žanrai, formos, formuluotės ›› 2.2.1. Senasis Testamentas ››
2.2.1.3. Ketûbîm
Ketûbîm, Raštų arba vadinamosios biblinės Išminties raštijos, šaknys siekia Dovydo–Saliamono monarchijos laikus (X a. pr. Kr.). Chronologiškai šios literatūros tradicija nusidriekia beveik per du tūkstantmečius ir apima įvairiaspalvį pluoštą egzistencinių žmogaus klausimų apie Dievą, pasaulį ir save patį.
Biblijos tauta amžių būvyje kaupė unikalią Dievo, keliaujančio su ja per istoriją, patirtį. Ši patirtis jai ir buvo didžiojo nerimo versmė, Išminties raštijos puslapiuose išsakytas žodis (kai kas dėl to ją ir vadina žmogaus nerimo raštija): kokią vietą Dievas užima kasdieniame žmogaus gyvenime? Iš kur ateina ir kur link eina žmogus? Kokia jo kasdienio triūso šioje žemėje prasmė? Kokia jo kančios prasmė? Dėl šių klausimų universalumo – jie aktualūs visų epochų, kultūrų ir religijų žmonėms – biblinę Išminties raštiją galime pavadinti universalia raštija. Ji domisi pačiu žmogumi, jai rūpi jo egzistencija ir įvairiasluoksnė jo gyvenimiškos patirties sankaupa. Taigi, ką atsakyti į gyvenimo paslapties klausimą? Jeigu jis mums rūpi, tai į šios raštijos pasaulį tikrai verta keliauti.
Pažvelkime pirmiausia į pačią terminiją, jau suponuojančią mūsų kelionės supratimo link Ketûbîm išminties tiesėmis kryptį. Lotynų kalbos žodžiai sapientia, sapiens (liet. „išmintis, išminčius“) yra tos pačios šaknies kaip ir veiksmažodis sápere (liet. „gardžiuotis, mėgautis, suvokti, permanyti“). Tai jau šį tą pasako apie išminties esmę. Bet, kalbėdami apie biblinę Išminties raštiją, pirmiausia reikalą turime su hebrajiška terminologija. Hebrajiški terminai, apibrėžiantys išminties reiškinį, kyla iš šaknies hkm, kuri hebrajiškam Biblijos tekste įvairiomis formomis yra pavartota apie 370 kartų ir yra nuoroda į proto, inteligencijos, žinojimo ir gebėjimo sritį. Daiktavardis hokmâh, kurį mums įprasta versti žodžiu „išmintis“, išties apima platų spektrą reikšmių: jis gali reikšti gebėjimą (kažką daryti), gudrumą, kompetenciją, žinojimą (kaip kažką daryti), supratimą, talentą, erudiciją, įžvalgą, nuovoką, žmogišką ir dievišką išmintį. Hokmâh čia kartais personifikuojama. Išminties raštijoje dažni tokie žodžių deriniai kaip hokmâh ir da'at (liet. „pažinimas“; žr. Pt 2, 6; 30, 3; Koh 1, 16–17), hokmâh ir bînâ (liet. „inteligencija, supratimas“; žr. Pt 24, 3; Sir 14, 20), hokmâh ir mûsār (liet. „mokymas, auklėjimas“; žr. Pt 1, 2; 15, 33).
Taigi žodis hokmâh gali būti suprastas praktine, etine ir religine prasme. Hokmâh įgyjama nuolatos mokantis jos siekti, ji veda į visos sukurtos tikrovės ir žmogaus paslapties suvokimo pilnatvę, hokmâh, be dvasinės ir intelektualios žmogaus pažinimo dimensijos, būtinai yra nukreipta ir į praktinį lygmenį. Tai reiškia, kad ji yra tam tikras, galime sakyti, vidinis žmogaus „užtaisas“ mokėti gyventi, elgtis, kažką daryti, kuris negali būti atsietas nuo tikėjimu grindžiamų moralinių vertybių. Turėti išmintį reiškia turėti sveiką visa ko nuovoką. Biblijos žmogui, galime pasakyti dar aiškiau, tai reiškia mylėti Viešpaties Mokymą ir vaikščioti jo nutiestais takais.
Nors biblinei Išminties raštijai priskiriamos knygos yra labai įvairios, visoms joms yra būdingas vienas bendras bruožas – tikėjimas dieviška išmintimi, kuriančia ir palaikančia visatą pagal racionalius ir nekintančius principus. Išminčius yra tas, kuris geba su tuo skaitytis ir įžvelgti šios dinamikos esmę. Tuo tarpu kvailio ši harmonija visai nedomina ir jam neaktualu būti jos visuotinio judesio dalimi. Vieno išmintis, o kito kvailumas ir yra matas, pagal kurį Viešpats kiekvienam seikėja atlygį54.
Katalikiškoje Senojo Testamento knygų suskirstymo tradicijoje Išminties raštijai yra priskiriamos septynios knygos: Jobo, Psalmių, Patarlių, Kocheleto, Giesmių giesmės, Išminties ir Siracido (žr. 1 schema). Čia nekalbėsime apie šių knygų struktūrą, kadangi tai reikalautų kiekvienos jų analizės atskirai. Išminties raštija šiuo klausimu yra perdėm skirtinga nuo ankščiau mūsų aptartų biblinės literatūros blokų. Tačiau iš tiesų nesudėtinga yra kalbėti apie čia aptinkamas literatūrines formas. Jos pasirodo esančios gana ryškiai diferencijuotos ir jų retorika prilygsta iškalbingiausiems Biblijos pranašams. Tad dabar ir siūlome trumpą kai kurių Išminties raštijai tipiškų raiškos būdų apžvalgą55.
––– Kai kurios Išminties raštijos literatūrinės formos
Pirmoji distinkcija, kurią turime padaryti aptardami išminties raiškos būdus Biblijoje, yra tarp patarlinio ir diskusinio (sapienza trattatistica) pobūdžio išminties.
Patarlinė išmintis universalias arba konkrečių situacijų sąlygotas tiesas išreiškia trumpomis sentencijomis, kažką tvirtina, neigia ar duoda praktinius patarimus. Šios sentencijos paprastai išreiškiamos vienu sakiniu dviejose eilutėse, nors dažni ir išplėstiniai jų variantai. Patarlinė išmintis iš esmės yra pragmatinė. Tačiau čia susiduriame su tam tikra dviprasmybe. Šioms sentencijoms, iš pirmo žvilgsnio, nelabai rūpi galutinės ar pernelyg aukštos žmogiškosios egzistencijos tiesos. Vis dėlto šis rūpestis yra užfiksuotas jų potekstėse. Pirmiausia čia susiduriame su praktinėmis elgesio normomis, taigi svarstymais apie konkretų žmogaus gyvenimą. Siekdamas gyventi pagal šios išminties direktyvas, žmogus respektuoja tvarką visuomenėje, kuri yra kosminės tvarkos atspindys. Čia ir yra tas taškas, kuriame iš grynai žemiškos dimensijos pereinama į metafizinę. Nors išmintis ir negaili kritikos socialinio gyvenimo ydoms, tačiau įdomu tai, kad ji ragina ne keisti visuomenę (kaip toli tai nuo pranašų pozicijos!), bet skaitytis su ja tokia, kokia ji yra, ir perprasti jos žaidimo taisykles. Galėtume čia įžvelgti šiais laikais taip madingą reliatyvizmą, tačiau Biblijoje, o ir Išminties raštijoje, propaguojamos žaidimo taisyklės turi besąlygiškai aiškiai apibrėžtą savo atskaitos tašką: „Pagarbi Viešpaties baimė – pažinimo pradžia“ (Pt 1, 7).
Diskusinio pobūdžio išmintis skiriasi nuo patarlinės tiek forma, tiek turiniu. Pirmoji kalba sentencijomis, o antroji linkusi į dialogo arba monologo–išpažinimų formą. Ryškiausi jos pavyzdžiai biblinėje Išminties raštijoje yra Jobo ir Kocheleto knygos, kuriose traktuojami gelminiai egzistenciniai klausimai, besidomintys iš esmės žmogumi, ieškančiu gyvenimo prasmės.
Padarę šią pirminę distinkciją, toliau galime kalbėti apie išsamesnę literatūrinių išminties raiškos būdų diferenciaciją.
Patarlė – labiausiai Išminties raštijoje paplitusi literatūrinė forma (hebr. māšāl, šis terminas tai pat gali būti verčiamas kaip „maksima, sentencija, apoftegma, epigrama“ ir bendriausia prasme „posakis“). Išminties raštijoje gausu įvairaus pobūdžio māšāl – tai liaudies, pamokantis, raginantis, skaitmeninis ir palyginamasis māšāl. Daugiausia jų, ką pasako ir pats pavadinimas, Patarlių knygoje.
Populiari (arba liaudies) patarlė suformuluojama kaip kolektyvinės socialinės patirties padarinys. Joje, kitaip tariant, sintetinamos kasdienio žmogaus gyvenimo įžvalgos. Nors patarlės tikslas yra didaktinis, ji niekada neformuluojama imperatyvu. Tai greičiau ne liepiamasis, bet įspėjamasis išmintingas pastebėjimas ar posakis, kuris atveria žmogui tam tikro pažinimo arba harmoningos egzistencijos perspektyvą. Populiari patarlė – tai paprasčiausia māšāl forma. Ji griežtąja prasme nedeterminuoja žmogaus elgesio, bet verčia susimąstyti ir joje užfiksuotos išminties šviesoje vertinti visą tikrovę (žr. Pat 10–11 sk. ir kt.).
Populiarios patarlės funkcija, nors ir netiesiogiai, yra pedagoginė. Tai, anot kai kurių tyrinėtojų, skatina rastis kitas māšāl formas – prie paprastosios prijungiami imperatyvai ir motyvacijos, kad pasekmės bus neigiamos, jei nebus laikomasi māšāl nuorodų, ir taip atsiranda pamokanti māšāl (žr. Pt 1, 8–19; Pat 2, 1–22; Pat 3, 1–12.21–26; 4, 1–9.10–27; Pat 5, 1–14; Pat 6, 20–35; Pat 22, 17–24, 22; Sir 2, 1–6; Sir 3, 17–24; Sir 11, 29–34).
Kita unikali pedagoginės māšāl išraiškos forma – skaitmeninė patarlė. Skaičiavimas ar noras surašyti įvairius dalykus, kaip pastebi von Radas, pavyzdžiui, elgesio normas, dorybes ir t. t., yra elementarus žmogaus, ieškančio tvarkos gyvenimo dalykų ir įvykių visatoje, poreikis. Pati žmogaus prigimtis išugdo harmonijos ilgesį. Tai visų pirma reiškia norą patirti tam tikrą tvarką žmonių tarpusavio saituose. Skaitmeninės patarlės ir tarnauja šiam tikslui – ritmingas etinių normų išskaičiavimas jose yra kaip kelrodžiai laimingai žmogaus egzistencijai. Spėjama, kad ši išminties raiškos forma galėjo atsirasti mokyklinėje aplinkoje, kai mokytojas mesdavo mokiniams moralinį iššūkį, kviesdamas juos užpildyti skaitmeninės patarlės schemą, ieškant analogijų natūralioje bei socialinėje sferoje. Kitaip tariant, mokytojas patarlę pradėdavo, o mokiniai privalėjo ją pratęsti. Nesunku įsivaizduoti, kad tai turėjo būti tikros intelektinės ir praktinės įžvalgos lavybos. Ši schema atitinka formulę x / x + 1, bet dažniausiai ji išreikšta formule 3 / (3 + 1) 4: „Trys yra dalykai, kurie ..., ir ketvirtas, kurio...“ (arba adekvačios formuluotės; žr. Pat 6, 16–19; 30 sk.; Sir 25, 7–11; 26, 18; Sir 50, 25–26; Job 5, 19–22; Job 13, 20–22; Job 33, 14–15).
Palyginimas – taip pat dažna išraiškos forma Išminties raštijoje. Juo siekiama pabrėžti tam tikrų elgesio normų pranašumą kitų atžvilgiu. Bendriausia palyginimo forma atitinka schemą „Kaip... , taip...“ („Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo, taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį“, Pat 26, 2; žr. Pat 25–26 sk.). Bet čia galimi ir kiti jos variantai – „x ... kaip y“ („Patarlė kvailio lūpose kliba kaip šlubio kojos“, Pat 26, 7); „x ir (o) y“ („Durys sukinėjasi ant savo vyrių, o tinginys savo lovoje“, Pat 26, 14); „x..., bet geriau...“ („Auksas ir sidabras pastato žmogų ant kojų, bet geras patarimas labiau vertinamas už juos abu“, Sir 40, 25); „Geriau..., negu...“ („Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta“, Pat 15, 17; žr. taip pat Koh 4, 6; 4, 9.13; 6, 9; Koh 7, 1–3.5.8; 9, 4; Sir 10, 27; 19, 24; Sir 20, 2 ir kt.).
Enigma. Apskritai Senajame Testamente enigma yra retas reiškinys, tačiau čia kartkartėmis į šį reiškinį daromos nuorodos, leidžiančios spėti, kad enigmatinis kalbėjimo būdas Biblijos tautoje nebuvo svetimybė (žr. Sk 12, 8; 1 Kar 10, 1–3). Išminčius į savo mokinius dažnai prabildavo mįslinga kalba, taip sužadindamas jų refleksijas ir ugdydamas požiūrį, kad gyvenimo dinamika ir situacijos ne visada gali būti išgyvenamos ir interpretuojamos matematiniu tikslumu, vadinasi, ne visada galime pritaikyti formulę „du kart du – keturi“. Gyvenimo paslapties apmąstymai Išminties raštijoje teigia, kad kartais šio veiksmo rezultatas gali būti ir penki... Pavyzdžiui, Patarlių knygoje yra toks, tikrai stebinantis enigmatinį posakis: „Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum į jį panašus. Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad jis netaptų išmintingas savo akyse“ (Pat 26, 4–5). Jo logika išties paradoksali. Mažiausiai, ką gali Biblijos skaitytojas, tai įvertinti kaip minties nenuoseklumą. Bet ar išties taip yra? Morla Asensio linkęs manyti, kad pačių žmogiškosios egzistencijos aplinkybių kaita ir dažnas dviprasmiškumas priverčia išminties mokytoją taikyti tokią „dviprasmę“ metodiką, kuri ir atspindi šią situaciją. Tokiu būdu jo mokiniai, susidurdami su įvairiomis gyvenimo situacijomis, yra ruošiami rinktis tokius jų sprendimo būdus, kurie konkrečiais atvejais būtų sėkmingi. Kitaip tariant, šis tekstas kalba apie tai, kad išmintis siekia išugdyti gebėjimą, atitinkamai pagal gyvenimo situacijų įvairovę, taikyti įvairius problemų ar sunkumų sprendimo būdus. Taigi, jei vieną kartą tiks „Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą...“, tai kitą kartą – „atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą...“.
Išminties diskursas – tai pačios suasmenintos Išminties kalba, kuria ji kreipiasi į minią, iškiliai aprašydama ir aukštindama save pačią, kas visiems jos pamokymams ir raginimams suteikia atitinkamą svarbą ir svorį (žr. Pat 8, 12–31). Čia susiduriame su įdomiu reiškiniu – šie tekstai kalba nei apie žmogiškąją išmintį, nei apie išmintį kaip Dievo kokybę, bet, suasmenindami išmintį, suteikia jai naują konfigūraciją. Kas yra išmintis? Iš kur ji ateina? Šie klausimai, kaip ir pati gyvenimo paslaptis, kėlė nerimą Izraelio išminčiams. Vienareikšmių atsakymų šiuose tekstuose nerandame, bet aišku viena – be šios išminties žmogus yra nepajėgus ieškoti gyvenimo prasmės, negali pakelti nei savo skausmo, nei patirti kūrinijos keliamos nuostabos (žr. Job 28 sk.). Išminties diskurso stilius ir tikslas aiškiai mokomasis: čia raginama branginti ir klausyti išminties. Tai palaiko tvarką ir teisingumą žmonių bendrijoje. Šis Išminties kvietimas turinio požiūriu turi tendenciją asimiliuoti pranašų orakulams būdingus bruožus: išmintis kritikuoja visuomenę, skelbia jai teismą ir pasmerkimą, smerkia už tai, kad visuomenė atmeta teisingumą, gąsdina, kad ji neras pažinimo, kai jo ieškos... (žr. Pat 1, 20–33; Pat 8, 1–11; Pat 9, 1–6).
Autobiografiniai pasakojimai. Šio tipo ištraukas tam tikra prasme galime vadinti autobiografiniais išpažinimais. Tai asmeninis išminties mokytojo diskursas: jis mokiniams duoda pamokas, remdamasis savo asmenine patirtimi ir perpasakodamas ją (žr. Pat 4, 3–9; Pat 24, 30–34; Sir 33, 16–18; Sir 51, 13–22; Koh 1, 12–2, 26). Šiandien sunku atsakyti į klausimą, ar šiuose tekstuose susiduriame su tikrais biografiniais Izraelio išminčių faktais. Negalime to visiškai atmesti. Akivaizdu, kad nuorodos į asmeninius patyrimus mokymą darė gyvą, vertė klausytojus suklusti. Bet dėl šio metodinio aspekto jie galėjo pasisavinti ir kitų patirtis, jas reflektuoti ir išminties šviesoje pateikti pamoką mažiau patyrusiems.
Išminties raštijos literatūrinių formų įvairovė nesibaigia šia mūsų apžvalga. Be jau aptartų, čia aptinkame dar visą virtinę išminčių žodžiui būdingų raiškos būdų – tai pasaka ir alegorija (žr. Pat 5, 15–23; Koh 12, 1–6), dialogas (išskirtinai būdingas tik Jobo knygai; nors dialogas yra vyraujanti šios knygos forma, bet ji neapibrėžiama tik ja), himno motyvai (žr. Job 5, 9–16; Job 9, 5–12; Job 12, 13–25; Job 26, 5–14; Sir 23, 19–20; Iš 11, 21–26) ir kt.
Ši apžvalga, kaip ir kitų dviejų didžiųjų Senojo Testamento knygų blokų atvejais, turėtų leisti pajusti biblinės išminties žodžio spalvų įvairovę. Be kita ko, tai artina prie akivaizdaus pamatymo, kad Biblijos turinys buvo dėliojamas nuosekliai iš kryptingos Dievo veikimo istorijoje patirties ir įvairių žmonių skirtingų literatūrinių talentų. Tų talentų dėka žodis iš tos patirties tapo spalvingas ir jau vien dėl to toks patrauklus.
______________________________________________________________
54 Plg. Soggin, J.A., Introduzione…, p. 462
55 Čia remsimės keleto autorių literatūrinių Išminties raštijos formų klasifikacija ir jų aptarimu: Bonora, A. – Priotto, M. (red.), Libri sapienziali e altri scritti, Torino 1997, p. 37s; Morla Asensio, V., Libri sapienziali e altri scritti, Brescia 1997, p. 58–68; Soggin, J. A., Introduzione all'Antico Testamento. Dalle origini alla chiusura del Canone Alessandrino, Brescia 19874, p. 462–468; Rad, G. von, Wisdom in Israel, London 1972, p. 24–50
