ĮVADAI IR RAKTAI
Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ
B E N D R A S I S Į V A D A S Į B I B L I J Ą (planas)
2. BIBLIJA IR LITERATŪRA ››
2.2. Literatūriniai Biblijos žanrai, formos, formuluotės
Literatūrinį žanrą plačiąja prasme galime apibrėžti kaip tam tikros istorinės epochos ir kultūrinės aplinkos minties raiškos būdą, kuris išoriškai įgauna konkrečią savo formą priklausomai nuo gyvenimiškųjų situacijų. Kitaip tariant, žmogus fiksuoja ir kaupia savo gyvenimiškąją patirtį ir, būdamas pajėgus bei turėdamas poreikį žodžiu prabilti apie savo jausmus ir mintis, literatūriškai žodį apie tai įvelka į tam tikrą formą. Ta forma nėra atsitiktinė – ji kalba to žodžio klausytojams arba skaitytojams, savitai žadindama jų tam tikras refleksijas. Literatūrinį žanrą tam tikra prasme galime pavadinti kalbėjimo (-si) būdu, kuris, ar tai būtų bičiuliškas laiškas, juridinių sentencijų rinkinys ar mokslinis traktatas, atpažįstamas ir diferencijuojamas jau vien dėl pačiai žmogaus sąmonei būdingos tam tikrų įsitikinimų sistemos. Juk neatsitiktinai žmogus įvairiose gyvenimo situacijose prabyla vis kitaip – įvairuoja kalbos stilius, tonas, forma ir t. t. Visa tai yra neatsiejama nuo tikslo, kurio siekia konkreti kalba arba literatūrinis žanras – informuoti, įtikinti, supažindinti, pamokyti, perspėti, paguosti, sužadinti tam tikrus jausmus ir pan. Kalba paprastai pasiekia savo tikslą (arba bent jau turi galimybę jį pasiekti), kai tarp kalbėtojo intencijų ir klausytojo lūkesčių yra atitikmuo.
Tarkim, turim reikalą su literatūros kūriniu, kuris bene dažniausiai prasideda žodžiais „Seniai, seniai…“ arba „Vieną kartą…“. Ir čia retas skaitytojas suklys nepastebėjęs, kad taip mes įvesdinami į pasakos pasaulį. Taigi, skaitydami čia pasakojamas istorijas, jau savaime atmesime jų istoriškumą, nes pasaka, kaip tokia, yra neistorinis literatūrinis žanras (tačiau teoriškai pasaka gali turėti ir istorinių elementų, bet šio literatūrinio žanro esminis tikslas yra pateikti tam tikrą pamokymą skaitytojui). Pasakos iš esmės mus kažko moko. Jos turi tam tikrą „moralės kodeksą“, kuris į mus prabyla būtent pasakai būdingomis raiškos priemonėmis. Hebrajų Biblijoje turime bent du pasakos pavyzdžius (plg. Ts 9, 8–15; 2 Kar 14, 9).
Literatūrinis kūrinio žanras mus tarsi suveda su girdimu ar skaitomu žodžiu. Ir, kaip jau anksčiau minėjome, nurodo mums teisingą kryptį konkretaus teksto prasmės atpažinimo link. Taigi supratimo apie tai turėjimas, šitai pailiustravome Jonos knygos pavyzdžiu, įgalina mus atpažinti kūrinio autoriaus intencijas ir adekvačiai reaguoti į prasminį teksto žodį mums. Jeigu Biblijos interpretacijos istorijoje visada būtų buvę skaitomasi su šia tikrove, Pr 1 sk. niekada nebūtų buvęs skaitomas kaip mokslinės kosmologijos puslapis… Bet dar ir šiandien sutiksime nemažai pavienių „drąsuolių“, kurie šių laikų stichines gamtos nelaimes ar katastrofas bando aiškinti kaip Apokalipsės vizijų pildymąsi – vadinasi, pasaulio pabaigos grėsmę. Deja, ši naujatestamentinei raštijai priklausanti knyga neturi nieko bendra su pasaulio pabaigos skelbimu. Joje galime ieškoti nebent žinios apie jo atnaujinimą… Bet vėlgi teisinga Apokalipsės interpretacija priklauso nuo to, kiek jos skaitytojas suvokia turįs reikalą su tam tikru literatūriniu žanru, su kurio savitumu negali nesiskaityti.
Taigi Biblija mums atsiveria kaip literatūra, kuriai būdinga išraiškos būdų įvairovė. Ir mes daug prarastume, jeigu į tai neatkreiptume dėmesio. Todėl šiame savo kelionės Dievo žodžio pažinimo link etape siūlome bent minimaliai praverti duris į biblinės literatūros pasaulį.
Senojo Testamento ir Naujojo Testamento raštiją čia traktuosime atskirai, kadangi šios dvi krikščionių Biblijos dalys, literatūriniu požiūriu, yra perdėm savitos ir jų problematikos neįmanoma susisteminti „po vienu stogu“. Užtenka prisiminti jau vien tai, kad, bendrai paėmus, čia kalbama apie literatūrą, kuri radosi ilgiau nei tūkstantmetį.
