ĮVADAI IR RAKTAI
Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ
B E N D R A S I S Į V A D A S Į B I B L I J Ą (planas)
2. BIBLIJA IR LITERATŪRA ››
2.1. Literatūrinis Biblijos kontekstas
Aptariant bet kurio, taip pat ir biblinio, teksto kontekstą, iš tikrųjų keliamas klausimas apie horizontaliąją jo dimensiją, t. y. aiškinamasi geografinė, istorinė, religinė, politinė bei literatūrinė teksto parašymo situacija. Kitaip tariant, vadinamoji kontekstualinė prieiga prie rašytinio teksto siekia įvairiapusiškai atkurti jo parašymo aplinkybes. Keletu pavyzdžių mes tik ką pailiustravome šių aplinkybių pažinimo aktualumą biblinio teksto prasmės pažinimui. Dabar savo dėmesį sutelksime išskirtinai į literatūrinį Biblijos kontekstą.
2.1.1. Senojo Testamento literatūrinis kontekstas
Biblija, žinia, nėra knyga, „nukritusi iš dangaus“. Jeigu turint omenyje dvasinę dimensiją ją metaforiškai ir galima taip pavadinti, materialine prasme tai yra literatūrinis tekstas, tokiu virtęs veikiant konkrečioms išorinėms sąlygoms. Dar iki XIX a. dažnai buvo teigiama, kad Senasis Testamentas yra vienintelis ir unikalus antikinių Artimųjų Rytų literatūrinio paveldo liudijimas. Bet dveji paskutiniai šimtmečiai archeologinių kasinėjimų Artimuosiuose Rytuose bei pastariesiems priklausančių antikinių filologinių lobių studijų dėka atvėrė naujus kelius į jų pažinimą ir sykiu naujas Biblijos interpretacines galimybes. Biblija, kaip literatūros kūrinys, po didžiųjų XIX–XX a. antikinėms civilizacijoms priklausančių tekstų (įvairūs epigrafai akmenyje, metalo plokštėse, medyje ir t. t.) atradimų pasirodo kaip tuometinio kultūrinio liudijimo visumos dalis ir todėl išsamios jos studijos būtinai apima ir biblinės raštijos lyginimo su kitais antikinių Artimųjų Rytų tekstais momentą. Tai reiškia, kad tarp jų ieškoma paralelių ar panašumų, bandant atsekti kaip šie turinio požiūriu turėjo įtakos įvairioms idėjoms bei rašytinės raiškos formoms Biblijoje.
Reikia pasakyti, kad šio pobūdžio lyginamosios studijos dienos švieson iškelia ne tik biblinės raštijos ir kontekstualios raštijos panašumus, bet ir skirtumus. Kai kurių idėjų raiškos forma Biblijoje kartais įspūdingai randa savo paraleles tarp kitų tekstų, bet dažnai jos idėjų turinys įvairuoja ar net prieštarauja šiuose reiškiamoms įvairių reiškinių sampratoms ar požiūriams į juos. Ir tai nestebina, mat Biblija tuo pačiu metu yra ir to paties kultūrinio konteksto vaisius, kaip ir visa likusi antikinė raštija, ir, dėl savo teologinio naujumo, iššūkis tuometinei kultūrai. Todėl Biblijos tyrinėtojo situacija čia yra dviprasmiška – viena vertus, jis nuolatos turi žvelgti į biblinius puslapius ir ieškoti jų prasmės Biblijos kultūrinės aplinkos perspektyvoje, kita vertus, suvokti, kad tie puslapiai išaugo iš vienos tautos visiškai naujos religinės patirties istorijoje.
Kalbėdami apie literatūrinį kontekstą, sąlygojusį tiek formos, tiek turinio požiūriu literatūrinį Biblijos veidą, chronologiškai turėtume aprėpti laikotarpį, nusidriekusį daugiau nei per tris tūkstančius metų, pradedant maždaug 3100 m. pr. Kr., kuriais datuojamas pirmųjų rašytinių tekstų pasirodymas Mezopotamijoje. Šis rašytinis palikimas, apimantis ekonominius–administracinius Uruk tekstus, yra pats archaiškiausias iki šiol žinomas žmonijos kultūros istorijoje. IV–III pr. Kr. tūkstantmečių sandūroje pasirodo pirmieji Elam (ekonominiai-administraciniai) ir Egipto (karališkųjų kronikų) tekstai. Vėliau ir toliau buvo intensyviai plėtojama epigrafinė produkcija jau minėtose gyvenimo sferose, o pamažu šis kultūrinis fenomenas apėmė ir kitas antikinių Artimųjų Rytų pasaulio gyvenimo sritis. Trumpai tariant, gimė tai, ką galime pavadinti literatūra tikrąja šio žodžio prasme, t. y. mitologiniai tekstai ir epas, himnai, maldos, satyros, išminties raštija, laidotuvių raudos, meilės lyrika ir t. t. Šiandien niekas neabejoja, kad ši literatūra turi daugybę sąlyčio taškų su bibline raštija ir daugeliu atvejų mums tarnauja kaip interpretacinis vieno ar kito Biblijos teksto raktas.
Po to kai Mezopotamija prarado savo nepriklausomybę (539 m. pr. Kr., persų karaliui Kyrui įsiveržus į Babiloniją) ir Artimuosiuose Rytuose ėmė dominuoti Persų imperija (iki 331 m. pr. Kr.), biblinis pasaulis išlaikė glaudžią sąsają su jos kultūra, vadinasi, ir su jos rašytiniu palikimu. Persų epochą keitė graikų imperijos laikai arba vadinamasis helenistinis laikotarpis (323–31 m. pr. Kr., taip vadinamas nuo gr. kalbos žodžio {ellhn, „graikas“, kuris kultūriškai apibrėžia graikų civilizacijai priklausantį ir graikiškai kalbantį asmenį; religine prasme {ellhn reiškia pagonį). Aleksandras Didysis, žinia, vos per vieną dešimtmetį sukūrė galingą imperiją, apimančią visus Artimuosius Rytus.
Helenistiniu laikotarpiu daugiau ar mažiau išliko gyvybingos senosios Artimųjų Rytų kultūros. Ypač mezopotamiškoji ir egiptietiškoji, nors jos ir buvo smarkiai paveiktos helenizmo. Didžiosios Artimųjų Rytų civilizacijos savo ruožtu veikė helenistinę kultūrą. Užtenka vien prisiminti astronomijos, matematikos, medicinos ir kitų mokslų, kurių tėvynė buvo Babilonija, taigi Artimųjų Rytų rytinis sparnas, išplitimą Vakaruose.
Šių dviejų kultūrų, Artimųjų Rytų ir helenistinės, susitikimo ir sankirtos taškas buvo lemiamas hebraiškajai kultūrai, kurios rašytiniai pakraščiai tam tikra prasme nei daugiau nei mažiau buvo apibrėžti Biblijos pasaulio arba su juo susijusio kito rašytinio palikimo. Šiame taške, kaip religinis–politinis fenomenas, gimė judaizmas7, biblinis tekstas buvo redaguojamas, verčiamas iš hebrajų į graikų kalbą, kai kurios Biblijos knygos, arba jų fragmentai, šiuo laikotarpiu buvo parašyti graikiškai (pvz., Išminties knyga, kai kurie Esteros bei Danieliaus knygų skyriai). Vitalinė istorinė–kultūrinė aplinka, be jokios abejonės, sąlygojo šiuos reiškinius ir jos pėdsakus aptinkame tiek Septuagintoje (graikiškame hebrajiškos Biblijos vertime; žr. sk. Senieji Biblijos vertimai), tiek graikų kalba mus pasiekusioje biblinėje raštijoje8 (žr. taip pat sk. Biblijos formavimasis).
Taigi aptariant Senojo Testamento literatūrinį kontekstą reikia aprėpti laikotarpį nuo iškiliosios šumerų civilizacijos ir senosios Egipto karalystės laikų iki pat helenizmo proveržio į senųjų Artimųjų Rytų kultūrų pasaulį. Tai objektyviai sudėtingas uždavinys, ir čia mes nepretenduojame į išsamią problematikos analizę. Pasitenkinsime tik tokia panoramos sinteze, kuri galėtų bent kiek padėti mums pažinti Biblijos pasaulį. Geografiškai savo kelionę ribosime mesdami žvilgsnį tik į kai kuriuos Mezopotamijos ir Egipto rašytinio palikimo pavyzdžius. Taigi dviejų antikinių Artimųjų Rytų pasaulio sparnų, kuriuose telkėsi žmonijos kultūrinės evoliucijos paveldas, rašytinį palikimą.
Mezopotamiškoji literatūra, etniniu-regioniniu požiūriu apimanti šumerų, akadų, babiloniečių bei asirų literatūrinį palikimą, yra bene labiausiai turėjusi įtakos biblinei raštijai ir kitai Artimųjų Rytų literatūrai. Visų pirma čia turėtume paminėti mitologinius jos tekstus apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, tvaną ir t. t., raudų, psalmių, kronikų bei teisinę raštiją. Mes apsiribosime vienu kitu mezopotamiškosios literatūros pavyzdžiu, akivaizdžiai pailiustruojančiu jos įtaką biblinei literatūrai.
Bibliniai pasakojimai apie žmonijos priešistorę, kuriuos randame pirmuose Pradžios knygos skyriuose (Pr 1–11 sk.), neabejotinai yra paveikti mezopotamiškosios raštijos. Pavyzdžiui, akadams priklausantis Atra–Hasis (liet. „Aukščiausias išminčius“) epas (pirmoji II tūkst. pr. Kr. pusė), atspindintis anksčiausią ir bene sistemiškiausią šio regiono mintijimo suformulavimą, pasakoja apie žmogaus sukūrimą, jo nuopuolį ir išlikimą. Žmogus, pasak Atra–Hasis aiškinimo, sukuriamas, kad asistuotų dievams sunkiame jų darbe (epas pradžioje pasakoja apie šių sunkų triūsą prieš žmogaus sukūrimą). Bet žmogus sukyla prieš tai tris kartus. Šie sukilimai dievų numalšinami siunčiant žmogui sunkias fizines bausmes. Ketvirtasis sukilimas išprovokuoja tvaną, kaip galutinę bausmę ir visos žmonijos sunaikinimo momentą. Tačiau čia įsikiša žmonijos draugas Ea, išminties dievas, ir pasakojimo herojus Atra–Hasis pabėga nuo tvano kartu su savo šeima. Taip dievų kerštas nepasiekia savo tikslo visiškai sunaikinti žmoniją9.
Atra–Hasis mito pasakojimas apie dievų pastangas sunaikinti žmoniją už šios nepaklusnumą įkvėpė ir kitos garsios akadiškosios poemos Gilgameš (pirmoji II tūkst. pr. Kr. pusė) pasakojimą apie tvaną10. Gilgameš epas pristato išsamiausią tvano istorijos pasakojimą mezopotamiškuose šaltiniuose11 ir kartu su Atra–Hasis epu yra laikomas Biblijos pasakojimo apie tvaną (Pr 6–8 sk.) literatūrine paralele.
Kitas garsus mezopotamiškasis mitas Enūma Eliš (I tūkst. pr. Kr.)12 , dažnai vadinamas Kūrimo epu, atspindi reliatyviai vėlyvą babiloniškąją pasaulio ir žmogaus sukūrimo koncepciją. Tačiau pagrindinė jo tematika yra Marduko, nacionalinio Babilonijos dievo, išaukštinimas panteone. Mardukas, vienintelis iš panteono dievų, drįsta susikauti su dievybe Tiāmat, grasinusia sunaikinti jaunesnes panteono dievybes. Už tai jis pareikalauja, kad jos pripažintų jį savo karaliumi. Po pergalės prieš Tiāmat jis užkopia į panteono viršūnę. Šis epas siekė „teologiškai“ pateisinti Marduko iškilimą aukščiau kitų didžiųjų šumerų-akadų tradicijoje žinomų dievybių, tokių kaip Anu, Enlil, Enki/Ea ir t. t.13. Šiame Marduko išaukštinimo mite tyrinėtojai įžvelgia paraleles su Mozės ir Miriam giesme, šlovinančia Jahvę po laimingo hebrajų perėjimo per Nendrių jūrą (žr. Iš 15). V–VI epo lentelės pasakoja apie tai, kaip Mardukas po pergalės prieš dievybę Tiāmat kuria pasaulį ir žmogų (žr. mūsų Excursus: mitas).
Greta mitologinės raštijos Mezopotamijoje savo vietą, kaip jau minėjome, turėjo ir kiti literatūriniai žanrai. Tai įvairūs dievybių, valdovų ir šventyklų garbinimo himnai, mus pasiekę šumerų ir akadų kalba, maldos, nukreiptos į įvairias dievybes, kuriose joms reiškiama padėka bei šlovinimas, tai atgailos psalmės ir įvairios raudos (pavyzdžiui, istorinės, apraudančios miestų ar šventyklų sugriovimus). Psalmių ir raudų tekstai ypač domina tyrinėtojus, kurie tarp jų ir bibliniai raštijai priklausančios analoginės literatūros randa daug panašumų. Mezopotamiškojoje raštijoje gausu išminties ir didaktinio pobūdžio tekstų, kurie taip pat dėl savo sąsajų su bibline raštija kelia didelį susidomėjimą. Tai įvairūs didaktiniai pasakojimai, instrukcijos, pasakos, patarlės, mįslės. Čia galime paminėti poemą apie kenčiantį teisųjį. Pasakotojas monologo forma pasakoja apie jį ištikusias nelaimes. Jį, iškilų visuomenės narį, staiga užklumpa visokio plauko bėdos. Jų neįmanoma nei paaiškinti, nei pateisinti. Galiausiai Marduko pasiuntinys jam praneša apie dievišką atleidimą ir laimės sugrįžimą. Ši poema, visų pirma skirta Marduko garbei ir teisingumui pabrėžti, yra aiški biblinės Išminties raštijai priklausančios Jobo knygos, kurios herojus Jobas, taip pat teisus žmogus, išgyvena asmeninės kančios dramą dėl jį staiga užklupusių nepateisinamų nelaimių, paralelė (plg. Jobo knyga).
Mezopotamiškoje raštijoje aptinkama ir pranašiškoji literatūra, kuri, be abejonės, turi savo sąsajas su Senojo Testamento pranašų raštija. Pranašystės mezopotamiškoje raštijoje buvo spontaniški dievybių proveržiai, kurių metu žmonėms jos apreikšdavo savo valią, o kartais pranašaudavo ir ateitį. Be visų šių formų, galime paminėti ir karališkuosius įrašus, karinius analus, istorines kronikas, kodeksus, įvairius teisinius rinkinius ir t.t.14.
Į pastaruosius, turėjusios įtaką gana painiai Senojo Testamento teisinei raštijai, pažvelkime iš arčiau. Senojo Testamento teisinė raštija formavosi ilgus šimtmečius. Kaip ir bet kuri kita, Senojo Testamento raštijos forma buvo susijusi su tuometinio pasaulio analogiška literatūra, taigi įvairiais teisiniais kodeksais bei įstatymų rinkiniais. Senojo Testamento teisynas iš esmės yra sutelktas Penkiaknygėje (žr. sk. Penkiaknygė), kuri Izraelio tikėjimo tradicijoje dar vadinama Mozės teisynu. Laiko tėkmėje teisinė Senojo Testamento raštija kito, sąlygojama aplinkos ir epochų kaitos. Šiam teisynui visų pirma priklauso trys didieji kodeksai: Sandoros kodeksas (Iš 20, 22–23, 33), deuteronomistinis teisynas (Įst 12–26), šventumo teisynas (Kun 17–26) ir kunigiškasis kodeksas (Kun 1–7; Kun 8–10; Kun 11–16), kuriuose savo vietą randa ir dešimties Jahvės žodžių rinkinys, arba vadinamasis Dekalogas, apimantis esminius moralės principus (Iš 20, 2–17 ir Įst 5, 6–21). (Žr. mūsų Excursus: Teisė Izraelyje.) Šios teisinės Senojo Testamento medžiagos supratimui labai pravertė antikinių Artimųjų Rytų teisinės raštijos atradimai. Derlingiausias regionas šiuo požiūriu, kaip ligi šiol atrodo, yra būtent Mezopotamija. Seniausias čia aptiktas įstatymų kodeksas Ur–Namu (liet. „Uro karalius“) siekia maždaug 2050 m. pr. Kr., kitas, ištartas aiškiai neįvardyto karaliaus, Lipit–Ištar (maždaug 1850 m. pr. Kr.), o vienas įdomiausių ir garsiausių mezopotamiškosios teisinės raštijos pavyzdžių yra gerai žinomas Hamurabio, Babilonijos karaliaus (apie 1700 m. pr. Kr.), kodeksas. Hamurabis užkariavo didžiulę imperiją ir suvienijo jos įstatymus, kuriuos surašė į vieną didelę stelą. Išorinėje stelos pusėje iškaltas reljefas vaizduoja karalių Hamurabį, užsidengusį ranka savo burną ir stovintį priešais kažkurios dievybės sostą (spėjama Marduko, Babilonijos dievų panteono vyriausiojo dievo, arba Šamašo, teisingumo dievo). Šis ženklas – burnos uždengimas ranka – žinomas ir Biblijoje. Jis reiškia pagarbą ir nusižeminimą prieš tą, kuris yra aukščiau už tave15.
Šių senųjų kodeksų sąsajos taškai su Biblijos teisiniais kodeksais apima, pavyzdžiui, palaiminimus ir prakeikimus, kuriais paprastai užantspauduojamos įvairaus pobūdžio sutartys tarp pavienių asmenų arba valstybių. Tačiau daugeliu atvejų biblinis teisynas išsiskiria savo savitumu iš aplinkinių kultūrų teisinio konteksto. Visų pirma dėl to, kad savo esme Izraelio teisė yra religinio pobūdžio, mat ji reguliuoja Izraelio priklausomybės santykius nuo savo Dievo ir būtent šio santykio perspektyvoje formuluoja etines, socialines ir, savaime suprantama, kultines nuostatas. Taigi visas biblinis teisynas turi tam tikrą religinį atspalvį. Ir tai dėl esminio Izraelio teisės principo – Sandoros tarp Jahvės ir išrinktosios tautos kontekstas apima ne tik žmogaus santykius su Dievu, bet ir žmogaus vieno su kitu. Izraelio teisynas, galima sakyti, turi tam tikrą savitą žiūros tašką, kuris jį skiria nuo kitų Artimiesiems Rytams priklausančių teisinių kodeksų – jis saugo ir gina Sandorą. Todėl sandorinių įsipareigojimų sulaužymas čia yra labai griežtai baudžiamas, nes jis traktuojamas kaip išrinktosios tautos pašaukimo niekinimas. Kita vertus, nuo mezopotamiškųjų kodeksų bibliniai skiriasi ryškesniu savo sankcijų žmogiškumu. Pavyzdžiui, Įst 25, 3 riboja bausmės kirčių skaičių, Iš 22, 20–26; 23, 4–9; Įst 23, 16 ir kt. gina prispaustą vargšą našlę ir našlaitį; Įst 20, 5–8 turime išskirtinį atleidimo nuo karinės tarnybos atvejį, bet Įst 25, 11–12 liudija ir kraštutinai žiaurų moters baudimą16.
Minėtajam Hamurabio kodeksui priklauso garsusis atlygio arba keršto principas „akis už akį, dantis už dantį“, kuris Artimųjų Rytų teisėje buvo plačiai praktikuojamas. Biblinis teisynas kai kuriais savo priesakais remia šį principą (plg. Sk 35, 31–34; Iš 21, 23–25; Kun 24, 19–20; Įst 19, 21), tvirtindamas visų pirma, kad bausmė turi būti proporciška nusikaltimui, bet kitur (plg. Iš 21,18–19.26–27), rodos, jį sureliatyvina.
Taigi teisinė Izraelio sistema, įraštinta, kaip sakėme, Penkiaknygėje, nesukuriama iš nieko. Artimųjų Rytų pasaulyje ji rikiuojasi greta kitoms kultūroms priklausančių teisynų. Čia panašiai formuluojami socialinio gyvenimo principai ir panašiai traktuojami nukrypimai nuo tos normos, kurią kiekvienos kultūros žmogus atpažįsta dėl pačiai žmogiškajai prigimčiai būdingo savo moralės kodekso.
Egiptietiškoji raštija, pasiekusi mus iš senosios Egipto karalystės laikų (maždaug 2800–2250 m. pr. Kr.), taip pat kelia didelį Biblijos tyrinėtojų susidomėjimą. Jos, kaip ir mezopotamiškosios raštijos, kosmologiniai mitai turi daug sąsajų su Senojo Testamento kūrimo teologijai priklausančiais tekstais, aprėpiančiais ne tik Pradžios knygos pasakojimus, bet ir Pranašų bei Išminties literatūroje išplėtotas kosmologijas.
Vienas gražiausių egiptietiškosios poezijos pavyzdžių – Egipto meilės lyrika – savo įvaizdžių kalba, spėjama, įkvėpusi ir Giesmių giesmės autorių. Jau nuo XIX a. pab. buvo manoma, kad Giesmių giesmė atspindi Palestiną supančių kultūrų lyrikos modelį, ir šios knygos interpretacijos istorijoje, geografiniu požiūriu, dominavo keturi hipotetiniai jos literatūrinės kilmės šaltiniai – Mezopotamija, Arabija, Indija ir Egiptas. Vis dėlto tyrinėtojai linkę manyti, kad savo literatūrines šaknis ši iškili biblinė poezija randa būtent Egipte. Ją su egiptietiškąja meilės lyrika sieja ta pati įvaizdžių kalba, kylanti iš gamtos pasaulio, tas pats skausmo dėl mylimojo ar mylimosios ilgesio apdainavimas, ta pati meilės išprovokuotų emocijų raiška. Nepaisant šių panašumų, kai kurie tyrinėtojų manymu, pernelyg optimistiška kalbėti apie literatūrinę Giesmių giesmės priklausomybę nuo egiptietiškosios meilės lyrikos. Gali būti, kad čia reikėtų kalbėti apie išplitusią universaliai bendrą meilės ir žmogaus viziją, kurios įžodinimas priklauso nuo archetipų ir retorikos, būdingų ne vienai kultūrai17.
Taigi Izraelis kaip tauta šaknijosi, kultūriniu požiūriu, netuščiame lauke ir jam atsivėrė ieškodama vietos savo tapatybei. Palestiną supo iškilios kultūros, glaudžiai palaikiusios ryšį viena su kita. Izraelis šiuo požiūriu išties buvo tik smulkmė – ką galėjo reikšti žmonių grupė, tik ką susibūrusi į tautą ir besikurianti svetimoje, bet jai Dievo pažadu dovanotoje žemėje? Aplinkinės tautos ne tik kad buvo pasiekusios aukštesnę kultūrinę pažangą, bet jos apskritai buvo civilizuotesnės tiek technine, tiek moksline prasme. Todėl sveiką logiką atitiktų faktas, jei mažiau civilizuotas būtų asimiliavęsis su labiau civilizuotu18. Izraelio tauta daugelyje gyvenimo sričių naudojosi aplinkinių tautų pažanga. Ir tai nestebina. Nuostabą kelia tai, kad gyvendama tarp jų Izraelio tauta išliko įsitvėrusi savo Dievo Jahvės (Izraelio religijos istorija iš tiesų yra nuolatinių konfliktų laukas, bet čia mes samprotaujame apibendrintai, neakcentuodami tų nukrypimų nuo jahvistinio tikėjimo momentų, apie kuriuos mums liudija Biblija). Būtent šios nepriklausomybės, turint omenyje religinį matmenį, nuo aplinkinių tautų išsaugojimas Artimuosiuose Rytuose yra unikalus fenomenas.
2.1.2. Naujojo Testamento literatūrinis kontekstas (vėliau)
Apžvalga ir sąsajos su:
– apokrifinė literatūra (apokrifai hebrajų, aramajų ir graikų kalbose);
– Kumrano literatūra (bendruomenės Taisyklės, biblinė interpretacija, poezija ir liturgija);
– targumiškąja ir rabiniškąja literatūra (Midrašim, Mišna, Tosefta, Talmudas);
– graikiškaisiais hebrajų Biblijos vertimais (ypač LXX ir jos teologija);
– laikmečio istorikų, poetų, filosofų raštais, paveikusiais naujatestamentinę raštiją.
______________________________________________________________
7 Šiuo terminu paprastai vadinama hebrajų tautos religijos forma, kurią ji įgavo pradedant laikotarpiu po pirmosios šventyklos sugriovimo 586 m. pr. Kr. ir tuoj pat po to sekusia Babilonijos tremtimi; kalbant apie prieštremtinį periodą naudojamas hebrajų religijos terminas.
8 Plg. chronologinę literatūrinio konteksto sintezę Fabris, R. e coll., Introduzione generale alla Bibbia, Torino 1994, p.241–242.
9 Atra–Hasis epo vertimą į anglų kalbą, žr. Hallo, W.W. (ed.), The Context of Scripture. Canonical Compositions from the Biblical World, vol. I, Leiden 1997, pp.450–452.
10 Plg. Fabris, Introduzione..., p.244; Gilgameš epo vertimą i anglų kalbą žr. Hallo, ibid., pp.458–460.
11 Plg. Hallo, ibid., p.458.
12 Žr.vertimą į anglų kalbą, Hallo, ibid., p.390–402.
13 Plg. Fabris, ibid., p.247.
14 Plg. ibid., p.248–252.
15Plg. Ska, J.L., La starda e la casa. Itinerari biblici, Bologna 2001, p.142.
16 Plg. Moraldi, L., „Legge/Diritto“, Nuovo Dizionario di Teologia Biblica, Rossano, P. – Ravasi, G. – Ghirlanda, A. (red.), Torino 1988, p.788–801.
17 Plg. Morla Asensio, V., Libri sapienziali e altri scritti, Brescia 1997, p.388.
18 Plg. Soggin, J.A., Introduzione all'Antico Testamento, Brescia 41987, p.103.
