| Žyd 2 | 10 Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam priderėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą. 11 Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais; 12 jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme.[i3] 13 Ir vėl: Aš juo pasitikėsiu. Ir vėl: Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas.[i4] 14 Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, 15 ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. 16 Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys. 17 Todėl jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. 18 Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi. |
