Otnielis

⁷ Izraeliečiai darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašerotes.^{[i3] 8} Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram-Naharajimų karaliaus Kušan-Rišatajimo^[i4] rankas. Izraeliečiai buvo pavaldūs Kušan-Rišatajimui aštuonerius metus. ⁹ Bet izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraeliečiams išvaduoti gelbėtoją – Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų. ¹⁰ Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan- Rišatajimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan-Rišatajimą, ¹¹ kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.

Ehudas

Kenazo sūnui Otnieliui mirus,¹² izraeliečiai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Kadangi jie darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, VIEŠPATS sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių^[i5] Egloną. ¹³ Kartu su amoniečiais ir amalekitais jis išėjo į žygį ir, nugalėjęs Izraelį, užėmė Palmių miestą. ¹⁴ Moabo karalius Eglonas izraeliečius valdė aštuoniolika metų. ¹⁵ Bet izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino jiems gelbėtoją – Ehudą, Geros sūnų, benjaminaitį, kairiarankį vyrą. Atsitiko, kad izraeliečiai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui. ¹⁶ Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir prisirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies. ¹⁷ Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras. ¹⁸ Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu, ¹⁹ o jis pats sugrįžo nuo Pesilimų^[i6] prie Gilgalo ir tarė: „Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau“. Pastarasis paliepė: „Išeikite!“ – ir visi jam tarnavusieji išėjo. ²⁰ Ehudas priėjo prie jo, jam sėdint atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: „Turiu tau žodį iš Dievo“. Jis pakilo nuo savo sosto. ²¹ Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė jį Eglonui į pilvą. ²² Durklas įsmego į taukus, net ir kotas įėjo paskui ašmenis, nes jis durklo iš pilvo netraukė; išėjo nešvarumai. ²³ Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs kambario ant stogo duris ir jas užrakinęs. ²⁴ Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: „Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje“. ²⁵ Taigi jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Karaliui kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir jas atidarė. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas!

²⁶ Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir nubėgo į Seirą. ²⁷ Čia atsiradęs, jis paliepė pūsti ragą Efraimo aukštumose. Izraeliečiai, jo vedami, pakilo į žygį su juo iš aukštumų! ²⁸ „Sekite paskui mane, – sakė jis jiems, – nes VIEŠPATS atidavė jūsų priešus moabiečius jums į rankas“. Taigi jie leidosi žemyn paskui jį, paėmė Jordano brastas į Moabą ir neleido niekam pereiti. ²⁹ Tuo metu jie užmušė apie dešimtį tūkstančių moabiečių; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas jų neištrūko! ³⁰ Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų.

Šamgaras

³¹ Po Ehudo atėjo Anato sūnus Šamgaras.^[i7] Jaučiams varyti lazda jis užmušė šešis šimtus filistinų. Ir jis išgelbėjo Izraelį.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1]Ehudui mirus, izraeliečiai vėl darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. ² Užtat VIEŠPATS atidavė juos į rankas Kanaano karaliaus Jabino,^[i2] karaliaujančio Hazore. Sisera,^[i3] gyvenęs Harošet-haGojimuose, buvo jo kariuomenės vadas. ³ Izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, kad išgelbėtų. Mat Sisera turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų^[i4] ir dvidešimt metų buvo nuožmiai engęs izraeliečius.

⁴ Debora, Lapidoto žmona, buvo pranašė. Tuo metu ji buvo Izraelio teisėja. ⁵ Ji sėdėdavo po Deboros palme tarp Ramos ir Bet-Elio Efraimo aukštumose. Izraeliečiai eidavo pas ją į teismą. ⁶ Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Kedešo Naftalyje ir jam tarė: „VIEŠPATS, Izraelio Dievas, tau įsako: 'Eik, pasiimk iš Naftalio ir Zebuluno dešimt tūkstančių vyrų ir žygiuok į Taboro kalną.^{[i5] 7} Aš išvesiu Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo kovos vežimais bei kariauna tavęs sutikti prie Kišono upės ir atiduosiu jį tau į rankas'“. ⁸ Bet Barakas jai sakė: „Jeigu tu eisi su manimi, eisiu, bet jeigu tu neisi, neisiu“. – ⁹ „Gerai! Eisiu su tavimi, – ji atsakė, – tačiau žinok, kad kelias, kuriuo eini, nenuves tavęs į garbę, nes VIEŠPATS atiduos Siserą į moters rankas“. Taigi Debora pakilo ir nuėjo su Baraku į Kedešą. ¹⁰ Barakas sutelkė į Kedešą Zebuluną ir Naftalį. Paskui jį žygiavo dešimt tūkstančių vyrų, ir Debora ėjo su juo.

^11 [i6]Kenitas Heberis buvo atsiskyręs nuo kitų kenitų, – nuo Mozės uošvio Hobabo palikuonių, – ir buvo pasistatęs palapinę prie Elon- Bezaananimų vietovės, esančios netoli Kedešo.

¹² Siserai buvo pranešta, kad Abinoamo sūnus Barakas yra nužygiavęs į Taboro kalną. ¹³ Sisera sutelkė visus savo vežimus – devynis šimtus geležinių kovos vežimų – ir visas turimas pajėgas iš Harošet-haGojimų prie Kišono upės. ¹⁴ Tada Debora Barakui tarė: „Pirmyn į žygį! Ši yra diena, kada VIEŠPATS atiduos Siserą tau į rankas! Iš tikrųjų VIEŠPATS žygiuoja pirma tavęs!“ Barakas su dešimčia tūkstančių vyrų metėsi pulti nuo Taboro kalno, ¹⁵ o VIEŠPATS Barako klaiku apstulbino Siserą, visus jo kovos vežimus ir visą jo kariuomenę. Sisera, iššokęs iš savo kovos vežimo, pabėgo pėsčiomis. ¹⁶ Tuo tarpu Barakas vijosi jo kovos vežimus ir kariuomenę iki pat Harošet-haGojimų. Visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo. Nė vienas neišliko.

^17 [i7]O Sisera buvo pabėgęs pėsčiomis į kenito Heberio žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hazoro karaliaus Jabino ir kenito Heberio klano buvo taika. ¹⁸ Jaelė, išėjusi Siseros pasitikti, jam tarė: „Užeik, viešpatie, užeik pas mane! Nebijok!“ Taigi jis įėjo pas ją į palapinę, ir ji užklojo jį kilimu. ¹⁹ „Prašyčiau duoti man vandens atsigerti, nes esu ištroškęs“, – tarė jai. Atidariusi pienmaišį, ji davė jam atsigerti ir vėl jį užklojo. ²⁰ Jis jai tarė: „Stovėk prie palapinės angos. Jei kas ateitų ir tave klaustų: 'Ar čia yra kas nors?' – sakyk: 'Nieko nėra!'“ ²¹ Bet Heberio žmona Jaelė pasiėmė palapinės kuolelį ir, pagriebusi į ranką plaktuką, tyliai prislinko prie jo ir perkalė kuolelį jam per smilkinį lig pat aslos. O jis gulėjo įmigęs iš nuovargio. Taip jis numirė.

²² Kaip tik tuo metu pasirodė, vydamasis Siserą, Barakas. Jaelė, išėjusi jo pasitikti, jam tarė: „Eik šen, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai“. Jis įėjo su ja į vidų. Žiūri, Sisera guli negyvas su palapinės kuoleliu smilkinyje.

²³ Taigi tą dieną Dievas paklupdė Hazoro karalių Jabiną izraeliečių akivaizdoje. ²⁴ Vėliau izraeliečių ranka vis labiau ir labiau slėgė Kanaano karalių Jabiną, kol jie Jabiną, Kanaano karalių, sunaikino.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Tą dieną Debora ir Abinoamo

sūnus Barakas giedojo:

^2 [i1]„Kai Izraelyje lieka nekirpti

plaukai,

kai žmonės noriai pasiaukoja –

šlovinkite VIEŠPATĮ!

³ Klausykitės, karaliai,

išgirskite, galiūnai!

Aš giedosiu –

giedosiu VIEŠPAČIUI,

aš giedosiu giesmę VIEŠPAČIUI,

Izraelio Dievui.

⁴ VIEŠPATIE, kai ėjai iš Seiro,

žygiavai iš Edomo krašto,

žemė drebėjo, dangūs pylė,

debesys pylė kaip iš kibiro!

⁵ Kalnai drebėjo prieš

Sinajaus VIEŠPATĮ,

prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.

⁶ Anato sūnaus Šamgaro dienomis,

Jaelės dienomis išnyko karavanai,

o keleiviai

laikėsi aplinkinių takų.

⁷ Išgelbėjimas išnyko,

nebuvo jo Izraelyje,

kol nepakilai tu, o Debora,

kol nepakilai Izraelyje, o motina!

⁸ Kai jie rinkosi naujus dievus,^[i2]

tada buvo karas jų vartuose.

Nei skydo, nei ieties nesimatė

tarp keturiasdešimties

tūkstančių Izraelyje!

⁹ Mano širdis su Izraelio vadais,

noriai pasiaukojančiais tautai.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

¹⁰ Pasakokite apie tai

jūs, jojantys ant rusvų asilių,

jūs, sėdintys ant balno gūnios,

ir jūs, keliu einantys pėsčiomis.

¹¹ Giedokite apie juos

kanklininkų dainomis

prie girdyklų,

kur pasakojama apie teisius

VIEŠPATIES darbus,

jo teisius darbus,

išgelbėjusius Izraelį.

Tada žemyn prie vartų atžygiavo

VIEŠPATIES tauta!

¹² Pabusk, pabusk, Debora!

Pabusk, pabusk, pradėk giesmę!

Drąsos! Pakilk, Barakai,

veskis savo belaisvius,

Abinoamo sūnau!

¹³ Tada atžygiavo kilmingųjų likutis;

VIEŠPATIES tauta

atžygiavo už jį prieš galiūnus.

^14 [i3]Jie leidosi į slėnį iš Efraimo,

sekdami paskui tave, Benjaminai,

ir tavuosius;

iš Machiro atžygiavo vadai,

iš Zebuluno vado lazdos nešėjai.

¹⁵ Issacharo didžiūnai atėjo

su Debora;

Issacharo vyrai buvo

ištikimi Barakui,

verždamiesi į slėnį jam iš paskos.

Tarp Reubeno klanų vyko

ilgi širdies svarstymai.

¹⁶ Kodėl tad delsei tarp avidžių,

klausydamasis dūdavimo

kaimenėms?

Tarp Reubeno klanų vyko

ilgi širdies svarstymai.

¹⁷ Gileadas delsė anapus Jordano;

o Danas – kodėl jis likosi

prie laivų?

Ašeras sėdėjo pajūry,

kurdamasis prie savo įlankų.

¹⁸ O Zebulunas yra tauta, metusi

iššūkį mirčiai;

taip pat ir Naftalis,

ant lygumos aukštumų.

¹⁹ Atėjo karaliai ir kovojo;

tada Kanaano karaliai kovojo

prie Taanacho, palei Megido

vandenis –

jokio sidabro grobio jie nepaėmė.

^20 [i4]Žvaigždės iš dangaus kovojo,

iš savo takų jos kovojo su Sisera!

²¹ Kišono srautas juos nunešė,

įniršęs srautas – Kišono srautas.

Ženk, mano siela, drąsiai!

²² Tada sutrenkė arklių kanopos,

šuoliuojant žaibu jo žirgams.

²³ 'Prakeikite Merozą!^[i5] –

tarė VIEŠPATIES angelas,-

visu kartumu prakeikite

jo gyventojus,

nes jie neatėjo VIEŠPAČIUI

į pagalbą,

VIEŠPAČIUI padėti prieš galiūnus'.

^24 [i6]Tebūna pagirta tarp moterų Jaelė,

kenito Heberio žmona,

tebūna ji pagirta tarp

moterų palapinėse!

²⁵ Jis vandens jos prašė,

o ji davė jam pieno,

prabangioje taurėje

padavė jam rauginto pieno.

²⁶ Kairiąja ranka pagriebusi

palapinės kuolelį,

o dešiniąja darbininkų plaktuką,

ji kirto Siserai smūgį,

sutraiškė jam galvą,

sutriuškino ir persmeigė jam

smilkinį.

²⁷ Jis sukniubo, krito,

sukniubo prie jos kojų.

Kur sukniubo, ten ir krito negyvas.

^28 [i7]Siseros motina žvalgėsi pro langą,

verkšlendama už pinučių:

'Kodėl jo vežimas taip

ilgai neatvažiuoja?

Kodėl taip vėluojasi jo

ratų bildesys?'

²⁹ Išmintingiausios didžiūnės

jai atsako;

ir ji pati sau atsako:

³⁰ 'Tikriausiai jie plėšia

ir dalijasi grobį:

po merginą ar dvi

kiekvienam vyrui,

dažytų medžiagų grobį Siserai,

išsiuvinėtų medžiagų grobį,

porą išsiuvinėtų skarų

kaip grobį kiekvienam kaklui'.

³¹ Taip tepražūva visi tavo

priešai, VIEŠPATIE!

Bet tespindi tavo bičiuliai

tarsi savo galybėje tekanti saulė!“

Keturiasdešimt metų kraštas turėjo ramybę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Gideono pašaukimas būti teisėju

^1 [i1]Izraeliečiai darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos septyneriems metams į Midjano rankas. ^2 [i2]Izraeliui Midjano ranka buvo sunki. Izraeliečiai kalnų olose pasidarė tvirtovių ir slėptuvių nuo Midjano. ³ Mat izraeliečiams pasėjus sėklą, midjaniečiai, amalekitai bei kiti Rytų gyventojai^[i3] atkildavo prieš juos. ⁴ Jie pasistatydavo stovyklas prieš izraeliečius ir nuniokodavo krašto derlių iki pat Gazos apylinkių, nepalikdami Izraelyje jokio maisto, nei avies, nei jaučio, nei asilo. ⁵ Mat jie atkildavo su savo bandomis ir net palapinėmis, tarsi gausūs skėrių spiečiai, – suskaityti juos ar jų kupranugarius^[i4] nebuvo įmanoma. Tad jie įėję nuniokodavo kraštą. ⁶ Taigi per Midjaną Izraelis atsidūrė baisiame skurde ir izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES.

⁷ Izraeliečiams šaukiantis VIEŠPATIES dėl midjaniečių, ⁸ VIEŠPATS atsiuntė izraeliečiams pranašą. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš išvedžiau jus iš Egipto ir išlaisvinau iš vergijos namų. ⁹ Aš išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų jūsų engėjų rankų; aš juos išvariau jūsų labui ir daviau jums jų kraštą. ¹⁰ Aš sakiau jums: „Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Negarbinsite dievų amoriečių, kurių krašte jūs gyvenate“. Bet jūs mano balso nepaklausėte!'“

¹¹ VIEŠPATIES angelas^[i5] atėjo ir atsisėdo po ąžuolu prie Ofros, priklausančios Joašui Abiezriečiui. Tuo metu jo sūnus Gideonas bloškė kviečius vyno spaudykloje, slėpdamasis nuo midjaniečių. ¹² VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“ ¹³ Jam Gideonas atsakė: „Prašyčiau man atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS yra su mumis, kodėl mus visa tai ištiko? Kurgi visi jo nuostabūs darbai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų protėviai, sakydami: 'Iš tikrųjų VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto'? Betgi nūn VIEŠPATS mus atmetė ir atidavė į Midjano rankas!“ ¹⁴ VIEŠPATS atsigręžė į jį ir jam tarė: „Eik su šia savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“ ¹⁵ Gideonas atsakė: „Prašyčiau man atleisti, mano viešpatie, kaip aš galiu Izraelį išgelbėti? Štai mano klanas yra menkiausias Manase, o aš esu jauniausias savo tėvo namuose“. ¹⁶ VIEŠPATS jam tarė: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi jis būtų tik vienas vyras“. ¹⁷ Tada jis tarė jam: „Tad, jei radau malonę Tavo akyse, duok man ženklą, kad Tu kalbi su manimi. ¹⁸ Prašyčiau iš čia nenueiti, kol aš nesugrįšiu pas Tave ir, atnešęs savo atnašą, nepadėsiu jos prieš Tave“. O jis atsakė: „Palauksiu, kol sugrįši“.

¹⁹ Tad Gideonas įėjo į vidų, pataisė ožiuką ir padarė iš efos miltų neraugintų papločių. Įdėjęs mėsą į pintinę ir supylęs sriubą į puodą, atnešė visa jam po ąžuolu. Juos patiekiant, ²⁰ Dievo angelas jam tarė: „Paimk mėsą ir neraugintus papločius, padėk juos ant anos uolos ir išpilk sriubą“. Gideonas taip ir padarė. ²¹ Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą bei neraugintus papločius. Ugnis staiga iššoko iš tos uolos ir sudegino mėsą bei neraugintus papločius. Tuo tarpu VIEŠPATIES angelas pradingo. ²² Dabar Gideonas aiškiai suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. Gideonas tarė: „Aiman, Viešpatie DIEVE! Juk aš mačiau VIEŠPATIES angelą veidas į veidą! „ ²³ Bet VIEŠPATS jam tarė: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi“. ²⁴ Tada Gideonas pastatė ten aukurą VIEŠPAČIUI ir jį pavadino „VIEŠPATS yra ramybė“.^[i6] Jis tebestovi iki šios dienos abiezritų Ofroje.

Gideonas prieš Baalą

²⁵ Tą naktį VIEŠPATS jam paliepė: „Paimk savo tėvo jautį – tą antrąjį septynmetį jautį, nugriauk tavo tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk šalia aukuro stovintį šventąjį stulpą.^{[i7] 26} Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios prieglobsčio olos viršaus, paimk tą antrąjį jautį ir atnašauk jį kaip deginamąją auką, panaudodamas malkas iš šventojo stulpo, kurį būsi nukirtęs“. ²⁷ Tad Gideonas pasiėmė iš savo tarnų dešimt vyrų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Bijodamas tai daryti dienos metu dėl savo tėvo šeimynos ir miesto žmonių, jis tai padarė nakčia.

²⁸ Miesto žmonės, pakilę anksti rytą, žiūri, Baalo aukuras nugriautas, šventasis stulpas šalia jo nukirstas ir antrasis jautis paaukotas ant naujai pastatyto aukuro. ²⁹ „Kas tai padarė?“ – klausė jie vienas kito. Pasiteiravę ir ištyrę sužinojo, kad tai padarė Joašo sūnus Gideonas. ³⁰ Miesto žmonės tarė Joašui: „Išvesk savo sūnų, nes jis turi mirti! Juk jis nugriovė Baalo aukurą ir nukirto šalia jo šventąjį stulpą!“ ³¹ Bet Joašas visiems, ratu jį apstojusiems, atsakė: „Argi jūs turite kelti bylą už Baalą? Nejau turite jūs apginti jo bylą? Kas už jį kelia bylą, bus nubaustas mirtimi dar prieš rytą! Jeigu jis yra dievas, tegu jis pats kelia bylą, nes buvo nugriautas jo aukuras!“ ³² Todėl tą dieną Gideonas buvo pavadintas Jerub-Baalu dėl žodžių: „Tegu Baalas kelia jam bylą!“ – nes jo aukurą jis nugriovė.

Šaukimas prie ginklų

³³ Visas Midjanas, Amalekas ir Rytų gyventojai susibūrė ir, perėję Jordaną, pasistatė stovyklą Jezrėelio lygumoje. ³⁴ Bet VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną, jis pūtė ragą ir abiezritai susitelkė jį sekti. ³⁵ Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie susitelkė jį sekti. Tada jis siuntė pasiuntinius ir į Ašerą, Zebuluną bei Naftalį, ir jie atkilo jų pasitikti.

³⁶ Gideonas kreipėsi į Dievą: „Jei tu iš tikrųjų ketini išgelbėti Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs, – ³⁷ štai aš padedu nukirptą vilną klojime ant aslos. Jei rasa bus tik ant vilnų, o visa žemė aplinkui liks sausa, tada žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“. ³⁸ Taip ir įvyko. Pakilęs anksti kitą rytą, jis išgręžė vilnas ir išspaudė iš vilnų tiek rasos, kad galėjo pripilti puoduką vandens. ³⁹ Tada Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis ant manęs, jei dar kartą kalbėsiu. Prašyčiau leisti man dar vieną sykį bandyti su vilnomis: tebūna sausos tik vilnos, o visur ant žemės tebūna rasa“. ⁴⁰ Tą naktį Dievas taip padarė. Vien vilnos buvo sausos, bet visur ant žemės buvo rasa.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Anksti kitą dieną Jerub-Baalas, tai yra Gideonas, ir visi su juo buvusieji kareiviai pakilo ir pasistatė stovyklą prie En-Harodo.^[i1] O Midjano stovykla buvo lygumoje į šiaurę nuo jo, prie Gibeat-Morės.^[i2]

^2 [i3]VIEŠPATS tarė Gideonui: „Tu turi per daug kareivių su savimi, kad atiduočiau jiems į rankas Midjaną. Juk Izraelis tik girtųsi man, manydamas: 'Mano paties ranka mane išgelbėjo'. ³ Tad dabar prašyčiau paskelbti vyrams: 'Kas dreba iš baimės, tegrįžta namo'“. Gideonas taip juos ir išsijojo. Dvidešimt du tūkstančiai iš kareivių sugrįžo, o dešimt tūkstančių pasiliko.

⁴ „Vis dar per daug kareivių, – VIEŠPATS tarė Gideonui, – nuvesk juos žemyn prie vandens, ten aš juos tau išsijosiu. Kai sakysiu: 'Šis eis su tavimi', – jis eis su tavimi, o kai sakysiu: 'Šis neis su tavimi', – jis neis su tavimi“. ^5 [i4]Jam atvedus kareivius žemyn prie vandens, VIEŠPATS Gideonui tarė: „Visus, lakančius vandenį liežuviu, kaip šuo laka, pastatyk skyrium, ir visus, kurie atsiklaupia gerti, pastatyk skyrium“. ⁶ Skaičius tų, kurie „lakė“ vandenį iš rankos, buvo trys šimtai; visi kiti kareiviai atsiklaupė vandens atsigerti. ⁷ Tada VIEŠPATS tarė Gideonui: „Su trimis šimtais vyrų, kurie „lakė“, išgelbėsiu jus ir atiduosiu Midjaną tau į rankas. Teeina namo visi kiti kareiviai“. ⁸ Taigi lakusieji paėmė maisto atsargas bei ragus, kuriuos kiti kareiviai turėjo su savimi; ir jis pasiuntė kitus Izraelio vyrus į jų palapines, pasilikdamas tik tuos tris šimtus vyrų. Midjano stovykla buvo žemiau lygumoje.

⁹ Tą pačią naktį VIEŠPATS jam tarė: „Kelkis, užpulk stovyklą, nes atidaviau ją tau į rankas. ¹⁰ Betgi jei bijai ją užpulti, nusileisk į stovyklą su savo ginklanešiu Pura ¹¹ ir pasiklausyk, ką jie kalba. Tada tu turėsi drąsos užpulti stovyklą“. Tad jis nusileido su savo ginklanešiu Pura arti prie stovyklos ginkluotų saugų. ¹² Midjaniečiai, amalekitai ir Rytų žmonės buvo pasklidę lygumoje, tarsi skėrių spiečiai, nesuskaitomi jų kupranugariai, gausingi kaip smiltys pajūryje. ¹³ Gideonas ten atėjo kaip tik tuo metu, kai vienas vyras pasakojo sapną savo bičiuliui. „Klausyk, – jis sakė, – aš sapnavau tokį sapną. Žiūriu, miežinės duonos kepalas^[i5] rieda į Midjano stovyklą. Atriedėjęs prie mūsų palapinės, taip į ją smogė, kad ši pargriuvo. Palapinė apsivertė aukštyn kojomis ir sugriuvo!“ ¹⁴ Bičiulis jam atsakė: „Tai ne kas kita kaip Joašo sūnaus, Izraelio vyro Gideono kalavijas! Į jo rankas Dievas yra atidavęs Midjaną ir visą jo kariuomenę“.

¹⁵ Gideonas, išgirdęs sapno pasakojimą ir aiškinimą, parpuolė kniūbsčia. Sugrįžęs į Izraelio stovyklą, jis šaukė: „Eime! VIEŠPATS yra atidavęs Midjano kariuomenę jums į rankas!“ ¹⁶ Jis padalijo tuos tris šimtus vyrų į tris būrius, padavė kiekvienam į rankas po ragą ir po tuščią puodą su deglu kiekviename puode. ¹⁷ „Stebėkite mane, – jis sakė, – ir darykite tą patį. Man priėjus prie stovyklos saugų, darykite, ką aš darysiu. ¹⁸ Man ir visiems esantiems su manimi papūtus ragą, jūs taip pat pūskite ragą visoje stovykloje ir šaukite: 'Už VIEŠPATĮ ir Gideoną!'“

¹⁹ Gideonas ir su juo buvusioji šimtinė atėjo prie stovyklos saugų vidurinės sargybos pradžioje,^[i6] kaip tik tada, kai sargybiniai buvo pastatyti. Jie pradėjo pūsti ragus ir daužyti puodus rankose. ²⁰ Visi trys būriai pūtė ragus ir daužė puodus. Laikydami kairėje rankoje deglus, o pučiamus ragus dešinėje rankoje, jie šaukė: „Kalavijas už VIEŠPATĮ ir Gideoną!“ ²¹ Jie liko stovėti savo vietoje aplink stovyklą, o tuo tarpu visoje stovykloje kilo sąmyšis. Jie šaukė ir bėgo. ²² Jiems pradėjus pūsti tris šimtus ragų, VIEŠPATS atsuko kiekvieno vyro kalaviją prieš jo bičiulį visoje stovykloje. Visa kariuomenė nubėgo iki pat Bet-Šitos ir Zereros link, iki pat Abel-Meholos prie Tabato. ²³ Dabar buvo pašaukti prie ginklų Izraelio vyrai iš Naftalio, Ašero bei viso Manaso, ir jie vijosi midjaniečius.

²⁴ Tada Gideonas siuntė pasiuntinius ir į Efraimo aukštumas su įsakymu: „Nusileiskite pirma midjaniečių ir užimkite priėjimą prie vandens palei visą Jordaną iki pat Bet-Baros“. Taigi visi Efraimo vyrai buvo pašaukti prie ginklų ir užėmė priėjimą prie vandens palei visą Jordaną iki pat Bet-Baros. ²⁵ Jie paėmė į nelaisvę du Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. Orebą jie užmušė prie Orebo uolos, o Zeebą užmušė prie Zeebo vyno spaudyklos, vydamiesi midjaniečius. Orebo ir Zeebo galvas jie parnešė anapus Jordano Gideonui.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Efraimo žmonės įsižeidžia

¹ Efraimo vyrai jam tarė: „Kodėl tai mums padarei nepašaukdamas mūsų, kai ėjai į žygį prieš midjaniečius?“ – jie karčiai jam priekaištavo. ² O jis atsakė jiems: „Galų gale ką aš pasiekiau palyginti su jumis? Argi ne geresnės Efraimo vynuogių parinkos už Abiezerio vynuogių derlių? ³ Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. O ką aš galėjau padaryti palyginti su jumis?“ – Jam taip kalbant, jų pyktis ant jo atslūgo.

Gideonas vejasi priešus

⁴ Gideonas pasiekė Jordaną ir perėjo jį. Jis ir trys šimtai vyrų su juo buvo išvargę ir alkani, bet vis dar vijosi. ⁵ Taigi jis kreipėsi į Sukotų žmones: „Prašyčiau duoti keletą kepalų duonos vyrams, einantiems su manimi, nes jie labai alkani; aš vejuosi Midjano karalius – Zebahą ir Zalmuną“. ⁶ Sukotų didžiūnai tarė: „Ar Zebahas ir Zalmuna jau tavo rankose,^[i1] kad mes turėtume duoti duonos tavo kariuomenei?“ – ⁷ „Bet atsiminkite, – atkirto Gideonas, – kai VIEŠPATS atiduos man į rankas Zebahą ir Zalmuną, aš kulsiu jūsų kūnus dykumos erškėčiais ir usnimis“. ⁸ Iš ten jis nuėjo į Penuelį ir paprašė jų to paties; ir Penuelio žmonės jam atsakė, kaip buvo atsakę Sukotų žmonės. ⁹ Taigi jis ir Penuelio žmonėms pagrasino: „Kai sugrįšiu su pergale, nuversiu šį bokštą“.

Zebaho ir Zalmunos pralaimėjimas

¹⁰ Tuo laiku Zebahas ir Zalmuna buvo Karkore su savo kariuomene, apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tai buvo visi, išlikusieji iš visos Rytų žmonių kariuomenės, nes buvo žuvę šimtas dvidešimt tūkstančių kalaviją nešiojusių vyrų. ¹¹ Tad Gideonas nužygiavo karavanų keliu į rytus nuo Nobaho bei Jogbėhos ir užklupo tą kariuomenę, nes ji nebuvo budri. ¹² Zebahas ir Zalmuna pabėgo. Gideonas juos vijosi ir paėmė į nelaisvę du Midjano karalius – Zebahą ir Zalmuną, o visa kariuomenė buvo paklaikusi.

¹³ Grįždamas iš mūšio prie Hareso perėjos, Joašo sūnus Gideonas ¹⁴ pasigavo vaikiną, vieną iš Sukotų gyventojų, ir jį iškvotė. Pastarasis padarė jam Sukotų didžiūnų ir seniūnų – septyniasdešimt septynių žmonių – sąrašą. ¹⁵ Tada jis atėjo pas Sukotų gyventojus ir jiems tarė: „Štai Zebahas ir Zalmuna, dėl kurių jūs iš manęs tyčiojotės, sakydami: 'Ar Zebahas ir Zalmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo bejėgiams kareiviams?'“ ¹⁶ Taigi jis paėmė miesto seniūnus ir, atsinešęs dykumos erškėčių ir usnių, jais nubaudė Sukotų gyventojus. ¹⁷ Jis nuvertė ir Penuelio bokštą, išžudė miesto gyventojus.

¹⁸ Tada jis kreipėsi į Zebahą ir Zalmuną: „Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos jūs nužudėte prie Taboro?“ – „Visi jie atrodė lygiai kaip tu, – jie atsakė, – panašūs į sūnus karaliaus“. – ¹⁹ „Tai buvo mano broliai, – jis pasakė, – sūnūs mano motinos. Kaip gyvas VIEŠPATS, jeigu būtumėte juos gyvus palikę, jūsų neužmuščiau“. ²⁰ Tad jis paliepė savo pirmagimiam sūnui Jeteriui: „Eik, užmušk juos!“ Bet vaikinas kardo iš makšties netraukė, nes buvo bailus. Mat jis buvo tik vaikas. ²¹ Tada Zebahas ir Zalmuna tarė: „Ateik ir tu pats užmušk mus, nes koks vyras, tokia ir jo jėga“. Gideonas pakilo ir užmušė Zebahą bei Zalmuną ir pasiėmė pusmėnulius, puošusius jų kupranugarių kaklą.

²² Tada Izraelio vyrai kreipėsi į Gideoną: „Valdyk mus – tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, – nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos“. ²³ Gideonas jiems atsakė: „Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! VIEŠPATS jus valdys!“ ²⁴ Gideonas jiems tarė: „Leiskite man kreiptis į jus su vienu prašymu: duokite man kiekvienas iš savo grobio po auskarą“. Mat priešai nešiojo auksinius auskarus, nes jie buvo išmaelitai.^{[i2][i3] 25} „Mielu noru!“ – jie atsakė. Taigi jie išskleidė drabužį ir kiekvienas metė ant jo po auskarą, gautą kaip grobį. ²⁶ Svoris auksinių auskarų, kurių jis buvo paprašęs, buvo tūkstantis septyni šimtai auksinių šekelių, neskaitant pusmėnulių, karulių ir purpurinių apdarų, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, neskaitant nei puošnių apykaklių, buvusių ant jų kupranugarių kaklo. ²⁷ Gideonas padarė iš jų efodą ir padėjo jį savo mieste – Ofroje. Visas Izraelis kekšavo ten su juo^[i4] , ir jis tapo žabangomis Gideonui ir jo namams.

²⁸ Taip Midjanas tapo pavaldus izraeliečiams ir savo galvos jie daugiau nebekėlė. Taigi Gideono dienomis kraštas turėjo keturiasdešimt metų ramybę.

Gideono sūnus Abimelechas

²⁹ Joašo sūnus Jerub-Baalas parėjo gyventi į savo namus. ³⁰ Jis turėjo septyniasdešimt sūnų – savo paties palikuonių, nes jis turėjo daug žmonų. ³¹ Jo sugulovė^[i5] Šecheme taip pat pagimdė jam sūnų, o jis pavadino jį Abimelechu.^{[i6] 32} Joašo sūnus Gideonas mirė žiloje senatvėje ir buvo palaidotas savo tėvo Joašo kape, abiezritų Ofroje.

³³ Vos Gideonui mirus, izraeliečiai atkrito ir kekšavo su Baalais, padarydami Baal-Beritą savo dievu.^{[i7] 34} Izraeliečiai nebeatsiminė VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris buvo juos išgelbėjęs iš rankos visų aplinkinių priešų, ³⁵ ir nerodė ištikimybės Jerub-Baalo, tai yra Gideono, namams už visa gera, ką jis buvo padaręs Izraeliui.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1][i2]Jerub-Baalo sūnus Abimelechas nuėjo pas savo motinos brolius į Šechemą ir kalbino juos bei visą savo motinos šeimos klaną: ² „Kelkite šį klausimą, girdint visiems Šechemo didžiūnams. Kas jums geriau: būti septyniasdešimties vyrų valdomiems – visų Jerub-Baalo sūnų – ar būti valdomiems vieno vyro? Taip pat turite atsiminti, kad aš esu jūsų kūnas ir kraujas“. ³ Jo motinos broliai kartojo visa tai jo labui visiems Šechemo didžiūnams ir palenkė jų širdis į Abimelecho pusę. Jie įtikėjo: „Jis yra mūsų brolis“. ⁴ Taigi jie davė jam septyniasdešimt sidabrinių šekelių iš Baal-Berito^[i3] šventovės, o Abimelechas už juos pasisamdė pasileidusių ir nieko nebijančių valkatų savo palydovais. ⁵ Nuėjęs į savo tėvo namus Ofroje, jis nužudė Jerub-Baalo sūnus, savo brolius, – septyniasdešimt vyrų, – ant vieno akmens. Bet jauniausias Jerub-Baalo sūnus Jotamas išliko gyvas, nes spėjo pasislėpti. ⁶ Tada visi Šechemo didžiūnai ir visas Bet-Milo'as susirinko prie Stulpo po ąžuolu^[i4] Šecheme ir paskelbė Abimelechą karaliumi.

^7 [i5]O Jotamas, kai jam apie tai buvo pranešta, nuėjo ir, atsistojęs ant Gerizimo kalno viršūnės, šaukė jiems skardžiu balsu: „Klausykitės manęs jūs, Šechemo didžiūnai! Tesiklauso jūsų Dievas!

⁸ Kartą medžiai suėjo

patepti sau karaliaus.

Alyvmedžiui jie tarė:

'Būk mūsų karalius!'

⁹ Alyvmedis jiems atsakė:

'Argi aš turiu liautis davęs

savo riebų aliejų,

kuriuo dievai ir žmonės

pagerbiami,^[i6]

ir eiti virš medžių linguoti?'

¹⁰ Tada medžiai figmedžiui tarė:

'Tu ateik ir būk mūsų karalius!'

¹¹ Bet figmedis jiems atsakė:

'Argi aš turiu liautis davęs

savo saldumą

bei skanius vaisius

ir eiti virš medžių linguoti?'

¹² Tada medžiai vynmedžiui tarė:

'Tu ateik ir būk mūsų karalius!'

¹³ Bet vynmedis jiems atsakė:

'Argi aš turiu liautis davęs vyną,

kuris pradžiugina dievus^[i7]

ir mirtinguosius,

ir eiti virš medžių linguoti?'

¹⁴ Tada visi medžiai erškėčiui tarė:

'Tu ateik ir būk mūsų karalius!'

¹⁵ O erškėtis medžiams atsakė:

'Jei garbingai elgiatės,

patepdami mane savo karaliumi,

tad ateikite, raskite

prieglobstį mano ūksmėje!

Bet jei ne, teišeina ugnis iš erškėčio

ir tesuryja Libano kedrus!'

^16 [i8]Dabar va, argi jūs garbingai ir ištikimai elgėtės, padarydami Abimelechą karaliumi? Argi jūs deramai pasielgėte su Jerub-Baalu ir jo namais? Argi jūs atsilyginote jam pagal jo nuopelnus? ¹⁷ Juk mano tėvas kovojo už jus, statydamas į pavojų savo gyvybę, ir išgelbėjo jus iš Midjano rankos! ¹⁸ O jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo namus, nužudėte jo sūnus – septyniasdešimt vyrų – ant vieno akmens, padarėte jo tarnaitės sūnų Abimelechą Šechemo gyventojų karaliumi vien dėl to, kad jis yra jūsų giminaitis. ¹⁹ Jei šią dieną jūs garbingai ir ištikimai pasielgėte su Jerub-Baalu ir jo namais, džiaukitės su Abimelechu, ir jis tesidžiaugia su jumis. ²⁰ Bet jei ne, teišeina ugnis iš Abimelecho ir tesuryja Šechemo didžiūnus ir Bet-Milo'ą; teišeina ugnis iš Šechemo didžiūnų ir Bet-Milo'o ir tesuryja Abimelechą“.

²¹ Tai pasakęs, Jotamas davė į kulnis. Jis nubėgo į Beerą ir ten gyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho.

Šechemas sukyla prieš Abimelechą

²² Abimelechas karaliavo Izraelyje trejus metus. ²³ Tada Dievas pasiuntė nesantaikos dvasią tarp Abimelecho ir Šechemo didžiūnų. Šechemo didžiūnai elgėsi klastingai su Abimelechu. ²⁴ Tai įvyko, kad būtų atkeršyta už smurtą, padarytą septyniasdešimčiai Jerub-Baalo sūnų, ir kad jų kraujas kristų ant jų brolio Abimelecho, kuris buvo juos nužudęs, ir ant Šechemo didžiūnų, padėjusių jam brolius užmušti.

²⁵ Šechemo didžiūnai kalnų viršūnėse rengė jam pasalas. Jų vyrai apiplėšinėjo visus, einančius tuo keliu. Žinia apie tai pasiekė Abimelechą.

²⁶ Praeidamas į Šechemą užsuko Ebedo sūnus Gaalas su savo bičiuliais. Jais Šechemo didžiūnai pasitikėjo. ²⁷ Jie ėjo į laukus, rinko vynuoges jų vynuogynuose, jas traiškė ir linksminosi. Paskui jie, nuėję į savo dievo šventovę, valgė bei gėrė ir keikė Abimelechą. ²⁸ „Kas tas Abimelechas, – kalbėjo Ebedo sūnus Gaalas, – ir kas esame mes – Šechemo žmonės, kad turėtume jam tarnauti? Argi Jerub- Baalo sūnus ir jo pareigūnas Zebulas kadaise netarnavo Šechemo tėvo Hamoro vyrams? Kodėl tad turėtume mes jam tarnauti? ²⁹ O, kad tie žmonės būtų man pavaldūs! Aš tuojau pat išjočiau Abimelechą! Abimelechui aš sakyčiau: 'Sutelk savo kariuomenę ir ateik!'“

^30 [i9]Miesto valdovas Zebulas, išgirdęs Ebedo sūnaus Gaalo žodžius, įniršo. ³¹ Jis išsiuntė pasiuntinius į Arumą pas Abimelechą pasakyti: „Štai Ebedo sūnus Gaalas ir jo bičiuliai atėjo į Šechemą ir mieste kelia prieš tave sąmyšį. ³² Todėl ateik nakčia, tu ir kariuomenė, esanti su tavimi, ir pasislėpk laukuose. ³³ Anksti kitą rytą, saulei tekant, pakilk ir pulk miestą. O kai jis ir jo vyrai prieš tave išeis, daryk su jais, ką gali tavo ranka“.

³⁴ Taigi Abimelechas ir jo kariuomenė atvyko nakčia ir su keturiais būriais surengė Šechemui pasalą. ³⁵ Ebedo sūnui Gaalui išėjus ir atsistojus prie įėjimo į miesto vartus, Abimelechas ir jo pajėgos pakilo iš pasalų. ³⁶ Gaalas, juos pamatęs, tarė Zebului: „Štai žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių!'“ O Zebulas jam atsakė: „Šešėliai kalnuose tau atrodo kaip vyrai“. ³⁷ Gaalas vėl prabilo ir tarė: „Žiūrėk, žmonės leidžiasi nuo Tabur-Erezo, o kitas būrys ateina nuo Elon- Meonenimų“. ³⁸ Tada Zebulas jam tarė: „Na, kurgi dabar tavo snukis, kuriuo kalbėjai: 'Kas tas Abimelechas, kad turėtume jam tarnauti?' Argi tai ne kariuomenė, iš kurios šaipeisi? Dabar tad išeik ir kovok su ja!“ ³⁹ Taigi Gaalas išėjo Šechemo didžiūnų priekyje ir kovojo su Abimelechu. ⁴⁰ Bet jis buvo priverstas nuo jo bėgti, Abimelechas jį vijosi iki pat įėjimo į vartus. Daugelis krito užmušti. ⁴¹ Abimelechas sugrįžo į Arumą, o Zebulas išvijo Gaalą ir jo bičiulius. Nebeleido jiems gyventi Šecheme.

⁴² Kitą dieną žmonės išėjo į laukus. Apie tai buvo pranešta Abimelechui.

Šechemo sunaikinimas

⁴³ Paėmęs savo kariuomenę ir padalijęs ją į tris būrius, jis surengė laukuose pasalas. Kai pamatė iš miesto išeinančius žmones, jis staiga juos užpuolė ir išžudė. ⁴⁴ Abimelechas ir su juo buvęs būrys metėsi pirmyn ir atsistojo prie miesto vartų įėjimo, o kiti du būriai šoko ant žmonių, buvusių laukuose, ir juos išžudė. ⁴⁵ Abimelechas kovojo su miestu visą tą dieną. Miestą paėmė ir jame esančius žmones išžudė. Paskui sugriovė miestą iš pamatų ir apsėjo jį druska.^[i10]

⁴⁶ Sužinoję apie tai, Šechemo bokšto didžiūnai suėjo į El-Berito šventovės tvirtovę. ⁴⁷ Abimelechui buvo pranešta, kad ten yra susirinkę visi Šechemo bokšto didžiūnai. ⁴⁸ Abimelechas su savo kareiviais nukilo į Zalmono kalną. Paėmęs kirvį į rankas, Abimelechas nukirto medžio šaką ir užsikėlė ją ant peties. Tada jis tarė savo kareiviams: „Ką mane matėte darant, skubiai ir jūs tai padarykite!“ ⁴⁹ Taigi visi kareiviai nusikirto po šaką ir, nužygiavę paskui Abimelechą, sudėjo jas ant tvirtovės. Tada jie padegė tvirtovę virš buvusiųjų viduje. Taip žuvo ir visi Šechemo bokšto žmonės – apie tūkstantį vyrų ir moterų.

^50 [i11]Abimelechas nužygiavo į Tebezą, pasistatė stovyklą prie Tebezo ir jį paėmė. ⁵¹ Miesto viduje buvo įtvirtintas bokštas. Į jį subėgo visi miesto vyrai ir moterys bei didžiūnai ir užsidarė. Jie palipo ant bokšto stogo. ⁵² Abimelechas, priėjęs prie bokšto, jį užpuolė. Norėdamas jį padegti, jis prisiartino prie durų. ⁵³ Bet viena moteris metė viršutinį girnų akmenį ant Abimelecho ir perskėlė jam kaukolę. ⁵⁴ Jis tučtuojau pasišaukė savo ginklanešį ir jam tarė: „Išsitrauk iš makšties savo kalaviją ir užmušk mane, kad žmonės apie mane nesakytų: 'Moteris jį užmušė!'“ Vaikinas tad jį perdūrė kalaviju, ir jis numirė. ⁵⁵ Izraeliečiai, pamatę, kad Abimelechas yra miręs, visi nuėjo į savo namus.

⁵⁶ Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą, kurį jis buvo padaręs tėvui, nužudydamas savo septyniasdešimt brolių. ⁵⁷ Dievas panašiai atlygino ir Šechemo žmonėms už visus jų nedorus darbus. Taigi ant jų krito Jerub-Baalo Jotamo prakeikimas.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Mažieji teisėjai

¹ Po Abimelecho Dodo sūnaus Puos sūnus Tola, Issacharo vyras, pakilo Izraelio gelbėti. Jis gyveno prie Šamiro Efraimo aukštumose. ² Išbuvęs dvidešimt trejus metus Izraelyje teisėju, jis mirė ir buvo palaidotas Šamire.

³ Po jo atėjo Jairas Gileadietis, kuris dvidešimt dvejus metus buvo teisėju Izraelyje. ⁴ {Jis turėjo trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų,^[i1] ir turėjo trisdešimt miestų,^[i2] esančių Gileado krašte, iki šios dienos vadinamų Havot-Jairu.^[i3]} ⁵ Jairas mirė ir buvo palaidotas Kamone.

Amoniečių priespauda

⁶ Izraeliečiai, tarnaudami Baalams ir Aštartėms – Aramo dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, amoniečių dievams ir filistinų dievams, – vėl darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, o VIEŠPATĮ paliko, jam daugiau nebetarnavo. ⁷ VIEŠPATS ant Izraelio supyko ir padavė juos į rankas filistinų ir į rankas amoniečių. ⁸ Nuo to laiko šie aštuoniolika metų naikino ir engė visus izraeliečius, gyvenusius amoniečių Gileado krašte. ⁹ Amoniečiai perėjo ir Jordaną kovoti su Judu, su Benjaminu ir su Efraimo namais. Taigi Izraelis labai kentėjo.

¹⁰ Izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, sakydami: „Tau mes esame nusikaltę, nes palikome savo Dievą ir garbinome Baalus!“ ¹¹ VIEŠPATS izraeliečiams tarė: „Argi neišgelbėjau jūsų nuo egiptiečių, amoriečių, amoniečių ir filistinų? ¹² Ir sidoniečiai, ir amalekitai, ir maonitai jus engė, jūs šaukėtės manęs, ir aš išgelbėjau jus iš jų rankos. ¹³ Tačiau mane jūs palikote ir kitus dievus garbinote. Ne! Daugiau jūsų negelbėsiu! ¹⁴ Eikite ir šaukitės dievų, kuriuos pasirinkote! Teišgelbsti jie jus iš priespaudos!“ ¹⁵ O izraeliečiai maldavo VIEŠPATĮ: „Nusidėjome! Daryk su mumis, kaip tau patinka. Tik prašome, išgelbėk mus šią dieną!“ ¹⁶ Jie tad pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI. O jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus.

Teisėjas Jefta

^17 [i4]Amoniečiai buvo pašaukti prie ginklų ir pasistatė stovyklą Gileade. Izraeliečiai taip pat susibūrė ir pasistatė stovyklą prie Mizpos. ¹⁸ Gileado kariuomenės didžiūnai sakė vieni kitiems: „Kas pradės kovą su amoniečiais? Jis bus visų Gileado gyventojų galva!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Jefta Gileadietis, sūnus vienos gatvės merginos, buvo narsus galiūnas. Gileadas buvo Jeftos tėvas. ² Ir Gileado žmona pagimdė jam sūnų. Užaugę Gileado žmonos sūnūs Jeftą išvarė. Jam jie sakė: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus“. ³ Jefta tad pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte. Prie Jeftos susitelkė patamsių gaivalai ir eidavo su juo užpuldinėti.

⁴ Praėjus šiek tiek laiko, amoniečiai išėjo į karą su Izraeliu. ⁵ Amoniečiams užpuolus Izraelį, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Jeftos parsivesti. ⁶ „Eime, – sakė jie Jeftai, – būk mūsų vadas, idant galėtume kovoti su amoniečiais“. ⁷ Bet Jefta Gileado seniūnams atsakė: „Argi ne jūs patys mane atmetėte ir išvarėte iš mano tėvo namų? Tad kaip galite dabar pas mane ateiti, kai esate patekę į bėdą?“ ⁸ Gileado seniūnai Jeftai tarė: „Dėl to mes dabar ir kreipiamės į tave, idant eitum su mumis, kovotum su amoniečiais ir būtum mums – visiems Gileado gyventojams – galva“. – ⁹ „Puiku! Jei parvedate mane kovoti su amoniečiais ir VIEŠPATS man juos paduos, – tarė Gileado seniūnams Jefta, – aš būsiu jūsų galva“. ¹⁰ O Gileado seniūnai Jeftai atsakė: „Pats VIEŠPATS tebūna mūsų liudytojas: mes tikrai darysime, kaip tu pasakei!“

¹¹ Jefta tad ėjo su Gileado seniūnais, ir žmonės padarė jį savo galva ir vadu. Mizpoje Jefta pakartojo visus šiuos žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje.

^12 [i1]Tada Jefta išsiuntė pasiuntinius pas amoniečių karalių, tardamas: „Ką aš tau padariau, kad išėjai į karą prieš mano kraštą?“ ¹³ Jeftos pasiuntiniams amoniečių karalius atsakė: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas iš Egipto, atėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir iki pat Jordano. Nūn sugrąžink jį geruoju“. ¹⁴ Dar kartą Jefta išsiuntė pasiuntinius pas amoniečių karalių ¹⁵ ir jam tarė: „Taip kalba Jefta: Izraelis neatėmė nei Moabo krašto, nei amoniečių krašto. ¹⁶ Išėjęs iš Egipto, Izraelis keliavo per dykumą iki Nendrių jūros ir atėjo į Kadešą. ¹⁷ Tada Izraelis siuntė pas Edomo karalių, tardamas: 'Prašyčiau leisti man pereiti per tavo kraštą', – bet Edomo karalius nenorėjo klausyti. Jie siuntė ir pas Moabo karalių, bet ir jis atsisakė. Taip Izraelis pasiliko Kadeše. ¹⁸ Tada jie keliavo per dykumą, aplenkdami Edomo kraštą bei Moabo kraštą, ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą, kol pasistatė stovyklą kitoje Arnono pusėje. Į Moabo žemę jie niekad neįėjo, nes Arnonas buvo Moabo riba. ¹⁹ Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoriečių karalių Sihoną – Hešbono karalių. Izraelis jam tarė: 'Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą iki mano žemės'. ²⁰ Bet Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir neleido pereiti per savo žemę. Sutelkęs visą savo kariuomenę, jis pasistatė stovyklą prie Jahazo ir kovojo su Izraeliu. ²¹ O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną bei visą jo kariuomenę į rankas Izraeliui, ir jie nugalėjo juos. Taip Izraelis paveldėjo visą kraštą amoriečių, gyvenusių tenai. ²² Jie paveldėjo visą amoriečių žemę nuo Arnono lig Jaboko ir nuo dykumos lig Jordano. ²³ Taigi VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išvarė amoriečius prieš savo tautą – Izraelį. Nejau tu nori mus išvaryti? ²⁴ Argi ne tau priklauso, ką tavo dievas Chemošas^[i2] duoda tau paveldėti? Argi ne mums priklauso visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra davęs mums paveldėti? ²⁵ Be to, ar esi tu kuo nors geresnis už Moabo karalių, Ziporo sūnų Balaką? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors ėjo į karą su jais? ²⁶ Izraeliui gyvenant Hešbone bei jam pavaldžiose gyvenvietėse, Aroeryje bei jam pavaldžiose gyvenvietėse ir visuose miestuose tris šimtus metų, kodėl tu neišlaisvinai jų per tą laiką? ²⁷ Aš tau nenusidėjau, bet tu, kariaudamas su manimi, darai man didelę skriaudą. VIEŠPATS, kuris teisia, tesprendžia tarp izraeliečių ir amoniečių!“ ²⁸ Bet amoniečių karalius į Jeftos siųstus žodžius nekreipė dėmesio.

Jeftos įžadas

²⁹ VIEŠPATIES dvasia apėmė Jeftą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Gileado Mizpą. Nuo Gileado Mizpos jis sėlino prieš amoniečius. ^30 [i3]Jefta padarė įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei paduosi man į rankas amoniečius, – jis tarė, – ³¹ kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš amoniečius, priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką“.

³² Tada Jefta įžygiavo į amoniečių žemę su jais kovoti. VIEŠPATS juos padavė jam į rankas. ³³ Juos visiškai sutriuškino, – nuo Aroerio iki Minito apylinkių – dvidešimt miestų, iki pat Abel-Keramimų. Taip amoniečiai tapo pavaldūs izraeliečiams.

³⁴ Sugrįžęs į savo namus Mizpoje, Jefta žiūri – jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienintelis vaikas, – išskyrus ją, jis neturėjo kito – nei sūnaus, nei dukters. ^35 [i4]Pamatęs ją, persiplėšė drabužius ir tarė: „Oi, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią užtraukei man nelaimę! Juk atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti“. – ³⁶ „Mano tėve, – ji tarė jam, – jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų – amoniečių“. ^37 [i5]Be to, ji savo tėvui tarė: „Suteik man šią malonę: skirk man du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę“. – ³⁸ „Eik“, – jis tarė. Jefta išleido ją dviem mėnesiams. Ji išėjo ir su draugėmis apraudojo savo mergystę kalnuose. ³⁹ Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, ir jis pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs. Vyro ji nebuvo pažinusi. Tada Izraelyje atsirado ⁴⁰ izraeliečių moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir per keturias dienas giedoti raudas už Jeftos Gileadiečio dukterį.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Karas tarp Efraimo ir Gileado

^1 [i1]Efraimo vyrai buvo pašaukti prie ginklų ir perėjo Jordaną prie Zafono. Jeftai jie sakė: „Kodėl tu žygiavai kovoti su amoniečiais, mūsų nepašaukdamas eiti su tavimi? Sudeginsime tave ir tavo namus!“ ² Jefta jiems atsakė: „Aš ir mano žmonės turėjome aštrų ginčą su mus nuožmiai engusiais amoniečiais. Betgi kai jus šaukiau, jūs negelbėjote manęs iš jų rankos. ³ Pamatęs, kad jūs manęs negelbėjate, aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir išėjau į žygį prieš amoniečius. VIEŠPATS juos man atidavė į rankas. Kodėl tad šiandien atkilote pas mane? Kovoti su manimi?“ ⁴ Jefta pašaukė visus Gileado vyrus ir kovojo su Efraimu. Gileado vyrai nugalėjo Efraimą, nes jie buvo sakę: „Gileado žmonės, jūs esate tik bėgliai iš Efraimo, – būti Manase yra tolygu būti Efraime“. ⁵ Gileado žmonės užėmė Jordano brastas į Efraimą. Kada tik bėglys iš Efraimo jiems sakydavo: „Leiskite man pereiti“, – Gileado žmonės jam atsakydavo: „Ar esi iš Efraimo?“ Jei jis sakydavo: „Ne“, – ⁶ jie jam liepdavo: „Tark tad 'šibolet'“,^[i2] – bet jis ištardavo: „sibolet“,^[i3] nes negalėdavo teisingai ištarti. Dėl to jį tuojau nutverdavo ir užmušdavo čia pat prie Jordano brastų. Tuo metu krito keturiasdešimt du tūkstančiai Efraimo žmonių.

⁷ Jefta buvo Izraelio teisėju šešerius metus. Tada Jefta Gileadietis mirė ir buvo palaidotas viename iš Gileado miestų.

Ibzanas

^8 [i4]Po jo Izraelio teisėjas buvo Ibzanas iš Betliejaus.^{[i5] 9} Jis turėjo trisdešimt sūnų. Savo trisdešimt dukterų išleido už vyrų iš kitų klanų, o savo sūnums davė trisdešimt merginų iš kitų klanų. Jis teisė Izraelį septynerius metus. ¹⁰ Tada Ibzanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje.

Elonas

¹¹ Po jo Izraelio teisėju buvo Elonas Zebulunietis. Jis teisė Izraelį dešimt metų. ¹² Tada Elonas Zebulunietis mirė ir buvo palaidotas Aijalone, Zebuluno žemėje.

Abdonas

¹³ Paskui Abdonas, Hilelio Piratoniečio sūnus, buvo Izraelio teisėjas. ¹⁴ Jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt vaikaičių, jojančių ant septyniasdešimties pabalnotų asilų. Jis teisė Izraelį aštuonerius metus. ¹⁵ Tada Abdonas, Hilelio Piratoniečio sūnus, mirė ir buvo palaidotas Piratone, Efraimo žemėje, amalekitų aukštumose.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1]Izraeliečiai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos keturiasdešimčiai metų į filistinų rankas.

² Tuomet buvo kažin koks vyras iš Zoros, Dano žmonių giminėje, vardu Manoahas. Jo žmona buvo bevaisė ir nebuvo pagimdžiusi vaikų. ³ VIEŠPATIES angelas pasirodė moteriai ir tarė: „Tikėk manimi! Nors esi bevaisė ir nesi pagimdžiusi vaikų, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. ⁴ Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo, nei valgyk ką nors nešvaraus, ⁵ nes, tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus naziras^[i2] Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės vaduoti Izraelį iš filistinų rankos“.

⁶ Moteris atėjo pas vyrą ir jam papasakojo: „Dievo vyras buvo atėjęs pas mane. Jo išvaizda buvo tarsi išvaizda Dievo angelo – kelianti nepaprastą baimę. Aš neklausiau, iš kur jis atėjo, ir jis savo vardo man nepasakė. ⁷ Man jis tarė: 'Tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Negerk nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo ir nevalgyk nieko, kas nešvaru, nes berniukas bus naziras Dievui nuo gimimo lig savo mirties dienos“.

⁸ Manoahas maldavo VIEŠPATĮ. „O mano Viešpatie! – jis sakė. – Aš prašyčiau leisti Dievo vyrą, kurį tu siuntei, vėl pas mus ateiti ir pamokyti mus, ką turime daryti su berniuku, kuris gims“. ⁹ Dievas išklausė Manoaho, ir Dievo angelas vėl atėjo pas moterį. Ji sėdėjo lauke, bet jos vyro Manoaho nebuvo su ja. ¹⁰ Moteris tad skubiai nubėgo pasakyti savo vyrui. Ji jam tarė: „Tikėk manimi! Tas vyras, kuris buvo atėjęs pas mane aną dieną, man vėl pasirodė“. ¹¹ Manoahas skubiai pakilo ir, sekdamas paskui žmoną, atėjo pas vyrą ir jam tarė: „Ar tai tu esi tas vyras, kalbėjęs su šia moterimi?“ – „Taip!“ – jis atsakė. ¹² Tada Manoahas paklausė: „Tavo žodžiams išsipildžius, koks turės būti berniuko gyvenimo būdas? Ką jis turi daryti?“ ¹³ VIEŠPATIES angelas tarė Manoahui: „Tekreipia moteris dėmesį į visa, ką jai sakiau. ¹⁴ Tenevalgo nieko, kas kyla iš vynuogių. Tenegeria nei vyno, nei stipraus gėrimo, tenevalgo nieko, kas nešvaru. Ji turi laikytis visko, ką esu jai įsakęs“.

¹⁵ Manoahas tarė VIEŠPATIES angelui: „Prašyčiau leisti mums tave užlaikyti ir pataisyti tau ožiuką“. – ¹⁶ „Jei užlaikysi mane, – atsakė VIEŠPATIES angelas, – jūsų maisto nevalgysiu. Bet jei nori paruošti deginamąją auką, atnašauk ją VIEŠPAČIUI“. {Nes Manoahas nežinojo, kad jis buvo VIEŠPATIES angelas.} ¹⁷ Tada Manoahas VIEŠPATIES angelui tarė: „Kuo tu vardu? Tavo žodžiams išsipildžius, norėtume tave pagarbinti!“ ¹⁸ Bet VIEŠPATIES angelas jam tarė: „Kam klausi mano vardo? Jis yra nuostabus!“^[i3]

¹⁹ Manoahas tad paėmė ožiuką su grūdų atnaša ir paaukojo jį ant uolos VIEŠPAČIUI, darančiam nuostabius darbus. ²⁰ Liepsnoms šoktelėjus nuo aukuro dangaus link, VIEŠPATIES angelas, Manoahui ir jo žmonai stebint, pakilo aukuro liepsnose. Jiedu puolė kniūbsčia ant žemės.

²¹ VIEŠPATIES angelas Manoahui ir jo žmonai daugiau nebepasirodė. Tada Manoahas suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. ²² Manoahas savo žmonai ir tarė: „Mes tikrai mirsime, nes matėme Dievą!“ ²³ Bet jo žmona jam atsakė: „Jei VIEŠPATS būtų norėjęs mus užmušti, jis nebūtų priėmęs iš mūsų rankų deginamosios aukos ir grūdų atnašos! Jis nebūtų mums parodęs, ką matėme, ir nebūtų mums paskelbęs, ką girdėjome!“

²⁴ Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu.^[i4] Berniukas užaugo, ir VIEŠPATS jį laimino. ²⁵ VIEŠPATIES dvasia pirmąsyk apėmė jį Dano stovykloje tarp Zoros ir Eštaolo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1][i2]Kartą Samsonas nuėjo į Timną. Būdamas Timnoje, pamatė mergaitę tarp filistinų moterų. ² Sugrįžęs jis pasakė savo tėvui ir motinai: „Timnoje tarp filistinų moterų pamačiau mergaitę. Prašyčiau gauti ją man žmona“. ³ Tėvas ir motina jam kalbėjo: „Argi nėra mergaitės tarp tavo paties giminių ar visoje mūsų tautoje, kad tu turi imti sau žmoną iš tų neapipjaustytų filistinų!“ Bet Samsonas tėvui atsakė: „Gauk man ją, nes ji man patinka“. ^4 [i3]Jo tėvas ir motina nesuvokė, kad tai atėjo iš VIEŠPATIES. Jis ieškojo dingsties prieš filistinus. Tuomet filistinai valdė Izraelį.

^5 [i4]Samsonas ėjo į Timną su savo tėvu ir motina. Jam atėjus prie Timnos vynuogynų, staiga jį užpuolė jaunas liūtas. ⁶ VIEŠPATIES dvasia apėmė jį, ir jis liūtą perplėšė plikomis rankomis tarytum ožiuką. Bet nei savo tėvui, nei savo motinai nepasisakė, ką buvo padaręs. ⁷ Paskui jis nuėjo ir pasikalbėjo su ta moterimi. Ja Samsonas buvo patenkintas. ⁸ Praėjus šiek tiek laiko, grįždamas jos paimti, jis pasuko iš kelio pasižiūrėti į liūto liekanas. Žiūri, liūto griaučiuose bičių spiečius ir medus. ⁹ Prisigrandęs jo pilnas saujas, jis žingsniavo toliau jį valgydamas. Atėjęs pas savo tėvą ir motiną, jo davė jiems, ir jie valgė. Bet jiems nepasakė, kad jis buvo prigrandęs medaus iš liūto griaučių.

¹⁰ Jo tėvas nuėjo pas moterį, o Samsonas iškėlė ten vestuvių vaišes, kaip jaunikiams įprasta. ¹¹ Pamatę jį, žmonės paskyrė jam trisdešimt palydovų.^{[i5] 12} Samsonas jiems tarė: „Tebūna man leista užduoti jums mįslę. Jei jūs man ją atspėsite per septynias vestuvinių vaišių dienas ir išaiškinsite, aš jums duosiu trisdešimt lininių tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių. ¹³ Betgi jei jūs man jos negalėsite atspėti, tada jūs turėsite man duoti trisdešimt lininių tunikų ir trisdešimt šventiškų drabužių“. – „Užmink mįslę, – jie atsakė jam, – mes klausomės!“ ¹⁴ Taigi jis tarė jiems:

„Iš ėdančiojo išėjo šis tas pavalgyti.

Iš stipriojo išėjo šis tas saldaus“.

Net po trejeto dienų jie negalėjo mįslės atspėti.

¹⁵ Ketvirtą dieną jie tarė Samsono žmonai: „Išgauk iš savo vyro mums mįslės atsakymą. Kitaip mes sudeginsime tave ir tavo tėvo namus. Argi mus čia pasikvietei skurdžiais padaryti?“ ¹⁶ Tad Samsono žmona verkė, jam sakydama: „Tu tikrai manęs nekenti! Tu manęs nemyli! Užminei mįslę mano žmonėms, bet atsakymo į ją man nepasakei!“ Jis atsakė jai: „Štai to nepasakiau nei savo tėvui, nei savo motinai. Kodėl tad turėčiau tau pasakyti?“ ¹⁷ Bet ji verkšnojo jam ant peties per visas septynias jų vestuvių vaišių dienas. Galop septintą dieną jis pasakė, nes ji jau labai įkyrėjo. Tada ji pasakė atsakymą į mįslę savo žmonėms. ¹⁸ Miesto vyrai septintą dieną, prieš saulėlydį, jam tarė:

„Kas yra saldesnis už medų?

Kas yra stipresnis už liūtą?“

O jis atsakė:

„Jei nebūtumėte arę su mano

telyčia,

nebūtumėte mano mįslės atspėję“.

¹⁹ Tada VIEŠPATIES dvasia jį apėmė, ir jis nuėjo į Aškeloną.^[i6] Užmušęs trisdešimt miesto vyrų, juos nuvilko ir atidavė jų šventiškus drabužius atspėjusiems mįslę. Be galo įniršęs, jis sugrįžo į tėvo namus. ²⁰ O Samsono nuotaka buvo atiduota jo palydovui, buvusiam jo pajauniu.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Praėjus šiek tiek laiko, per kviečių pjūtį Samsonas, nešinas ožiuku, nuėjo savo žmonos aplankyti. Jis sakė: „Aš noriu eiti į savo žmonos kambarį“. Bet jos tėvas nenorėjo jo įleisti. ² „Aš buvau tikras, kad tu jos iš tikrųjų neapkenti, – sakė jos tėvas, – todėl atidaviau ją tavo vedybų pajauniui. Argi jos jaunesnioji sesuo nėra už ją gražesnė? Prašyčiau ją imti anos vietoje“. ³ Bet Samsonas atrėžė: „Šį kartą filistinai negalės manęs kaltinti už žalą, kurią jiems padarysiu“.

⁴ Samsonas nuėjo ir sugavo tris šimtus lapių. Paėmęs deglų ir atsukęs lapes taip, kad susidurtų uodegomis, pririšo po deglą prie kiekvienos uodegų poros. ⁵ Uždegęs deglus, paleido lapes į nepjautus filistinų javus: padegė gubas, dar nepjautus javus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus.

⁶ Filistinai klausė: „Kas tai padarė?“ Jiems buvo pasakyta: „Samsonas, timniečio žentas, nes uošvis yra paėmęs Samsono žmoną ir atidavęs jo pajauniui“. Filistinai tad atėjo ir sudegino ją bei jos tėvą. ⁷ Samsonas jiems tarė: „Jei taip jūs elgiatės, aš nenurimsiu, kol jums neatkeršysiu“. ⁸ Jis negailestingai^[i1] ištiko juos baisiomis skerdynėmis. Paskui pasitraukė ir gyveno Etamo uolos plyšyje.

^9 [i2]Filistinai atėjo ir, pasistatę stovyklą Judo žemėje, pasklido po Lehį. ¹⁰ Judo vyrai klausė: „Kodėl jūs atėjote prieš mus?“ – „Atėjome surišti Samsono, – jie atsakė, – padaryti jam taip, kaip jis mums padarė“. ¹¹ Tada trys tūkstančiai Judo vyrų nuėjo prie Etamo uolos plyšio ir Samsonui tarė: „Argi tu nežinai, kad filistinai mus valdo? Kodėl tai mums padarei?“ Jis atsakė: „Kaip jie man darė, taip aš jiems dariau“. – ¹² „Mes atėjome, – jie sakė jam, – tavęs surišti ir atiduoti į rankas filistinams“. Samsonas jiems atsakė: „Prisiekite man, kad jūs patys manęs neužpulsite“. – ¹³ „Ne, mes tave tik surišime ir atiduosime jiems į rankas. Tavęs mes neužmušime“. Taigi jie surišo jį dviem naujomis virvėmis ir nuleido nuo uolos.

¹⁴ Jam pasiekus Lehį, šūkaujantiems filistinams atskubant jo pasitikti, jį apėmė VIEŠPATIES dvasia, virvės ant jo rankų tapo lyg sudegusios linų sruogos ir raiščiai nuo jo rankų nutirpo. ¹⁵ Aptikęs šviežią asilo žandikaulį, pasilenkė ir pasiėmė jį. Su juo jis užmušė tūkstantį vyrų. ^16 [i3]Tada Samsonas tarė:

„Su asilo žandikauliu

krūva ant krūvos!

Su asilo žandikauliu

užmušiau tūkstantį vyrų!“

¹⁷ Pabaigęs kalbėti, jis metė šalin žandikaulį. Ta vieta buvo pavadinta Ramat-Lehi.^[i4]

¹⁸ Būdamas labai ištroškęs, jis šaukėsi VIEŠPATIES tardamas: „Tu pats suteikei savo tarno rankai šią didžią pergalę. Nejau dabar turiu mirti iš troškulio ir patekti į neapipjaustytųjų rankas?“ ¹⁹ Dievas tad atvėrė Lehyje esančią ertmę, ir iš jos ištryško vanduo. Jis atsigėrė, atgavo savo jėgas ir atgijo. Todėl vanduo buvo pavadintas En-haKore^[i5] ir tebėra Lehyje iki šios dienos.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Samsonas ir Gazos vartai

¹ Kartą Samsonas nuėjo į Gazą. Pamatęs gatvės moterį, užėjo pas ją. ² Gazos žmonėms buvo pasakyta: „Samsonas yra atėjęs!“ Jie tad apsupo jį ir jo tykojo visą naktį prie miesto vartų. Visą naktį jie laukė, šnabždėdami vieni kitiems: „Išaušus rytui, jį užmušime!“ ^3 [i1]Bet Samsonas miegojo tik ligi vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, čiupo miesto vartų duris bei abu vartų stulpus ir išrovė juos su visu užkaiščiu. Užsimetęs sau ant pečių, jis nunešė juos į kalvos viršūnę prie Hebrono!

Samsonas ir Delila

⁴ Tada jis įsimylėjo moterį, vardu Delila,^[i2] Soreko slėnyje.^{[i3] 5} Filistinų didžiūnai atėjo pas ją ir tarė: „Suviliok jį ir sužinok, kodėl jis toks stiprus ir kaip mes galėtume jį įveikti, kad galėtume jį surišti ir padaryti bejėgį! Kiekvienas duosime tau vienuolika šimtų sidabrinių šekelių“. ⁶ Delila tad Samsonui kalbėjo: „Prašyčiau man pasakyti, kodėl tu toks stiprus? Ir kaip tu galėtumei būti surištas ir padarytas bejėgiu?“ ⁷ Samsonas jai atsakė: „Jeigu būčiau surištas septyniomis šviežiomis sausgyslėmis, kurios nėra buvusios sudžiovintos, tada tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“. ⁸ Filistinų didžiūnai tad atnešė jai šviežių nedžiovintų sausgyslių, ir ji jomis jį surišo. ⁹ Pasalai tykojant jos kambaryje, ji jam sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Bet jis sutraukė tas sausgysles, tarsi suirtų ugnies paliesta pakulų sruoga. Jo jėgos paslaptis liko nežinoma.

¹⁰ Tada Delila Samsonui tarė: „Štai tu pasityčiojai iš manęs! Man tu melavai! Prašyčiau dabar man pasakyti, kaip galima būtų tave surišti?“ ¹¹ Jis tarė: „Jeigu būčiau surištas naujomis virvėmis, kurios dar niekad nėra buvusios naudotos, tada tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“. ¹² Delila tad paėmė naujas virves ir, jomis jį surišusi, sušuko: „Samsonai, filistinai jau čia!“ Pasalos vyrai tykojo kambaryje. Bet jis nutraukė virves nuo savo rankų tarsi siūlus.

¹³ Tada Delila Samsonui tarė: „Tu lig šiol iš manęs tyčiojaisi ir vis man melavai! Pagaliau pasakyk man, kaip būtų galima tave surišti?“ Jis jai atsakė: „Jeigu įaustumei septynias mano galvos garbanas į apmatus ir suveržtum staklių muštuvu,^[i4] tada aš tapčiau toks silpnas, kaip ir eilinis žmogus“. ¹⁴ Taigi, jam miegant, Delila paėmė septynias jo galvos garbanas, įaudė jas į apmatus ir suveržė staklių muštuvu. Tada ji sušuko: „Samsonai, filistinai jau čia!“ Bet jis, pabudęs iš miego, ištraukė iš staklių muštuvą ir ataudus.

¹⁵ Tada ji tarė jam: „Kaip tu gali sakyti: 'Aš myliu tave', – jei tavo širdis nėra su manimi? Tu pasityčiojai iš manęs jau tris kartus, nes man nepasakei, kodėl tu toks stiprus“. ¹⁶ Diena iš dienos ji ujo jį žodžiais ir jam taip įgriso, kad jis jautėsi mirtinai nuvargintas ¹⁷ ir patikėjo jai savo paslaptį. Jai tarė: „Skustuvas niekad nepalietė mano galvos, nes aš esu naziras VIEŠPAČIUI nuo savo motinos įsčių. Jei mano galva būtų nuskusta, mane paliktų mano jėga. Aš tapčiau silpnas ir būčiau kaip eilinis žmogus“.

¹⁸ Delila, pajutusi, kad jis patikėjo jai visą savo paslaptį, išsiuntė pašaukti filistinų didžiūnus su žinia: „Ateikite dar kartą, nes jis patikėjo man visą savo paslaptį“. Filistinų didžiūnai atskubėjo pas ją su pinigais rankose. ¹⁹ O Delila, užmigdžiusi jį ant savo kelių, pašaukė vyrą ir liepė nukirpti jo septynias plaukų garbanas. Taip ji padarė jį silpną ir bejėgį; jėga nuo jo pasitraukė. ²⁰ Ji sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Jis pabudo iš miego, galvodamas: „Ištrūksiu kaip kitais kartais ir nusikratysiu!“ Bet jis nežinojo, kad VIEŠPATS buvo nuo jo atsitraukęs. ²¹ Filistinai, jį nutvėrę, išbadė jam akis. Nuvarę į Gazą, apkalė jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnų. ²² Tuo tarpu nukirptieji plaukai pradėjo ataugti.

Samsono mirtis

²³ Filistinų didžiūnai susirinko atnašauti didelės aukos savo dievui Dagonui^[i5] ir pasidžiaugti. Jie giedojo:

„Mūsų dievas padavė mums

į rankas

mūsų priešą Samsoną!“

²⁴ Taip pat ir žmonės, matydami jį, giesmėmis liaupsino savo dievą:

„Mūsų dievas padavė mums

į rankas mūsų priešą,

niokojusį mūsų kraštą,

užmušusį daugelį mūsiškių“.

²⁵ Pagauti pakilios dvasios, jie sakė: „Pašaukite Samsoną! Tepalinksmina mus!“ Jie tad pašaukė Samsoną iš kalėjimo, ir jis vaidino jų akivaizdoje juokdarį. Paskui pastatė jį tarp stulpų. ²⁶ Vaikinui, vedusiam jį už rankos, Samsonas tarė: „Pavesk mane ten, kur yra stulpai, ant kurių stovi namai, idant galėčiau atsišlieti į juos“. ²⁷ Namai buvo pilni vyrų ir moterų. Ten buvo visi filistinų didžiūnai, o ant stogo stovėjo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrėjusių Samsono linksminimo. ²⁸ Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „Viešpatie DIEVE! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad šiuo vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistinams už abi savo akis“. ²⁹ Apkabinęs abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namai, vieną dešine ranka ir kitą savo kaire, Samsonas įsiręžė prieš juos visu svoriu. ³⁰ Tada Samsonas sušuko: „Leisk man mirti su filistinais!“ – ir patraukė iš visų jėgų. Namai griuvo ant didžiūnų ir visų juose buvusių žmonių. Jis tad užmušė daugiau mirdamas, negu buvo užmušęs gyvendamas.

³¹ Atėję jo broliai ir visa tėvo šeima jį pasiėmė. Parnešę jį palaidojo jo tėvo Manoaho kape, tarp Zoros ir Eštaolo. Izraelio teisėjas jis buvo dvidešimt metų.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>