Poema apie išminties ieškojimą

{'Alef} ^13 [i3]Kai dar buvau jaunas ir ne klajūnas,

maldoje atvirai prašiau išminties.

{Bet} ¹⁴ Ji atėjo pas mane savo grožiu,

ir iki pat galo jos ieškosiu.

{Gimel} ¹⁵ Kaip žiedai davė sirpstančias vynuoges –

širdies džiaugsmą,

{Dalet} taip mano kojos ėjo tiesiu keliu,

nes nuo pat mažumės sekiau jos žingsnius.

{He} ¹⁶ Palenkiau tik truputį ausį ir priėmiau ją,

bet radau sau daug pamokymo.

{Vav} ¹⁷ Kadangi tuo keliu eidamas turėjau naudos,

todėl savo mokytojui dėkingai duosiu garbę.

{Zajin} ¹⁸ Kad apsisprendžiau gyventi pagal išmintį

ir uoliai dariau gera, – niekad nesigailėsiu.

{Het} ¹⁹ Grūmiausi su savimi, norėdamas įgyti išminties,

uoliai laikiausi jos mokymo.

{Tet} Pasišvenčiau jai,

niekad nepailsau ją gerbti.

{Jod} Tiesiau rankas dangaus link

ir pažinau jos paslaptis.

{Kaf} ²⁰ Nukreipiau į ją savo gyvastį

ir, laikydamasis tyrumo, ją radau.

{Lamed} Iš pat pradžių per ją įgijau įžvalgos;

užtat niekad nuo jos nesitrauksiu.

{Mem} ²¹ Visa mano gyvastis buvo sutelkta jos ieškoti;

užtat nūn ir įsigijau ją kaip brangų turtą.

{Nun} ²² VIEŠPATS davė man liežuvį kaip atlygį,

savo lūpomis ją šlovinsiu.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>