²⁰ Jų nedorieji darbai nėra nuo jo paslėpti,

ir visos jų nuodėmės įžeidžia VIEŠPATĮ.

²¹ {^[i7]Bet VIEŠPATS yra geras ir pažįsta savo kūrinius,

jų nesunaikina ir neapleidžia,

o verčiau jų pasigaili.}

²² Žmogaus išmalda yra jam tartum antspaudo žiedas,

jis brangina žmogaus gerumą kaip akies vyzdį.

²³ Vieną dieną jis pakils ir jiems atlygins, –

atmokės kiekvienam jų, kaip yra užsitarnavę.

²⁴ Tiems, kurie daro atgailą, jis leidžia grįžti

ir drąsina tuos, kurie yra netekę vilties.

Raginimas grįžti – daryti atgailą

^25 [i8]Grįžk pas VIEŠPATĮ, palik savo nuodėmes,

melskis jo Artume ir mažink savo kaltes.

²⁶ Gręžkis vėl į Aukščiausiąjį ir šalinkis nuodėmės,

nuoširdžiai nekęsk to, kuo jis bjaurisi.

²⁷ Kas giedos šlovės giesmes Aukščiausiajam Hade,

jeigu jo negarbiname gyvi būdami?

²⁸ Mirusių pasaulyje, kaip ir niekad nebuvusių,

nutyla šlovės giesmė, tik tie,

kurie yra gyvi ir sveiki, šlovina VIEŠPATĮ.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>