1 [i1]Mano vaike, klausyk mano išminties, palenk savo ausį mano supratimui, 2 kad brangintumei apdairumą ir tavo lūpos saugotų žinojimą. 3 Juk palaidūnės lūpos medumi varva, ir jos burna slidesnė už aliejų. 4 Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė, tampa aštri kaip dviašmenis kalavijas. 5 Jos kojos žengia į mirtį, o žingsniai veda taku į Šeolą. 6 Gyvenimo tako ji nepaiso, jos keliai kreivi, ir ji to nežino. 7 Nūn tad, vaikai, klausykitės manęs ir nenuklyskite nuo mano burnos žodžių. 8 Laikykis kuo toliau nuo jos, neik arti jos namų durų, 9 kad neatiduotumei savo garbės[i2] kitiems ir savo metų negailestingajam,[i3] 10 kad svetimieji nesurytų tavo turto ir triūsas tavo neitų į svetimus namus, 11 kad gyvenimo gale neapverktum likimo, kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną, 12 ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas, kaip nekentė mano širdis įspėjimų! 13 Nei savo auklėtojų balso klausiau, nei lenkiau ausį savo mokytojams, 14 nūn tad esu arti visiškos žūties viešame bendrijos sambūry“. |