6 Sūnus gerbia savo tėvą ir tarnas savo šeimininką. Taigi jei esu tėvas, tai kur yra man priklausanti garbė? Ir jei esu šeimininkas, tai kur yra man priklausanti pagarba, – taip Galybių VIEŠPATS sakė jums, kunigai, niekinantys mano vardą. Klausiate: „Kuo mes paniekinome tavo vardą?“ 7 Atnašaudami suterštą atnašą ant mano aukuro! Klausiate: „Kuo mes ją suteršėme?“ Manydami, kad VIEŠPATIES stalą galima niekinti! 8 [i2]Kai atnašaujate aklus gyvulius aukai, ar tai nėra bloga? Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį, ar tai nėra bloga? Pamėgink nunešti tai savo valdytojui, ar patiksi jam, ar jis bus tau malonus? – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. 9 Dabar jūs pamėginkite maldauti Dievą malonės! Ar bus jis mums maloningas? Tai yra jūsų kaltė! Argi jis galėtų būti malonus kam nors iš jūsų? – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. 10 [i3]Oi, kad kas nors iš jūsų užrakintų [Šventyklos] duris, – nebekurtumėte ugnies tuščiai ant mano aukuro! Nemalonūs jūs man, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu. 11 Juk nuo saulės patekėjimo lig jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui, nes didis yra mano vardas tautoms, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. 12 Bet jūs suteršiate jį, kai sakote: „Viešpaties stalas yra suterštas, todėl ir maistas ant jo gali būti niekam tikęs“. 13 Netgi sukdami nosį nuo manęs, sakote: „Oi, koks vargas!“ – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, – ir tai jūs atnešate kaip auką! Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų? – kalbėjo VIEŠPATS. 14 Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas yra niekam tikę, nes aš esu didis Karalius, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms. | 
