|
|
 |
|
|
BIBLIJOS SKAITYMAS RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998) | Evangelija pagal Luką | Skyrius: |  | 23 |  |
| | Evangelija pagal Luką | | | | | Lk 23 | Kryžiaus kelias 26 Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. 27 Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. 28 Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! 29 Ateis dienos, kai sakys: 'Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!' 30 Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! 31 Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“[i5] 32 Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai. Nukryžiavimas ir patyčios 33 Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. 34 Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.[i6] 35 Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ 36 Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno[i7] 37 ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ 38 Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.[i8] Gerasis nusikaltėlis 39 Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ 40 Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! 41 Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. 42 Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ 43 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. Jėzaus mirtis 44 Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, 45 saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. 46 O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.[i9] 47 Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ 48 Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.[i10] 49 Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė. Laidotuvės 50 Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, 51 kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės. 52 Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 53 Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.[i11] 54 Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.[i12] 55 Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape. 56 Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.[i13] | | | | | Išnašos: | | 1 | Lk 23,3: Pažodžiui: Tu sakai. | | 2 | Lk 23,7-23,9: Erodas nebuvo pagonis, bet žydų karaliaus Erodo Didžiojo sūnus ir žydų religijos išpažinėjas, tad buvo atvykęs į Jeruzalę Velykų šventėms. Jėzus nekalba su Krikštytojo žudiku. | | 3 | Lk 23,11: Apvilkdamas blizgančiu baltu drabužiu, kokius dėvėdavo karaliai, Erodas pasityčiojo iš Jėzaus karališkojo titulo, kurį tauta jam teikė. (Nusikaltėlius paprastai aprengdavo tamsiais drabužiais.) | | 4 | Lk 23,18: Kai kurie rankraščiai įterpia pagal Mt 27,15: Mat per šventes jis buvo pratęs paleisti vieną kalinį. | | 5 | Lk 23,31: Jei kankinamas Nekaltasis, tai kas bus su kaltaisiais?! | | 6 | Lk 23,34: Sakoma mesdami burtą, nes paprastai būdavo lošiama kauleliais. | | 7 | Lk 23,36: Acto, arba perrūgusio vyno, kuriuo kareiviai ir varguomenė gesindavo troškulį. | | 8 | Lk 23,38: Kai kuriuose rankraščiuose: užrašas graikų, lotynų ir hebrajų raidėmis (plg. Jn 19,20). | | 9 | Lk 23,46: Plg. Ps 30 (31),6. | | 10 | Lk 23,48: Luko evangelijoje Kristaus kančios aprašymas švelnesnis negu Mt ir Mk. Minia Jėzui nepriešiška, tik pasižiūrėti suėjusi; vienas iš piktadarių atsiverčia, ir Jėzus jam atleidžia, o pats miršta, atiduodamas dvasią Tėvui. Spėjama, kad kūdikystės ir kančios scenas Lukas yra aprašęs iš Švč. Marijos pasakojimų. | | 11 | Lk 23,53: Palestinoje dažniausiai būdavo laidojama olose – rūsiuose, kuriuos iškaldavo ar išrausdavo kokio nors kalno šlaite, tartum kambarėlį. Lavonas būdavo suvyniojamas į drobules su tepalais ir stipriai kvepiančiomis žolėmis (mira, alaviju). Anga užritama akmens plokšte. Turtingi žmonės įsirengdavo erdvų rūsį, kartais dar su priesieniu. Tokiame erdviame Juozapo Arimatiečio kape ir buvo palaidotas Jėzus. | | 12 | Lk 23,54: Šabas prasidėdavo nuo penktadienio saulėlydžio ir baigdavosi šeštadienio saulėlydžiu. Buvo paprotys šabo pradžiai uždegti žiburius, žvakes. Ir šiame tekste beprasidedant išreikštas žodžiu, tolygiu besušvintant. | | 13 | Lk 23,56: Kristaus mirties metais žydų Velykos, Nisano mėnesio 15 d., sutapo su šabu, todėl buvo dviguba šventė. Šiuos Evangelijos duomenis geriausiai atitinka 30-ieji krikšč. eros metai. Taigi dauguma tyrinėtojų tvirtina, kad Jėzus gimęs į pabaigą 7-ųjų metų prieš krikšč. erą, o miręs 30 krikšč. eros m. balandžio 7 d., turėdamas maždaug trisdešimt šešerius metus su puse. (Žr. NT chronologiją ir Lk 2,1-2 bei 3,1-2 paaiškinimus.) | | | | | Paralelinės vietos: | | Lk 23,1-7: Mt 27,1-2.11-14; | | Lk 23,13-25: Mt 27,15-26;Mk 15,6-15;Jn 18,38-19,16; | | Lk 23,26-32: Mt 27,31-34;Mk 15,20-23;Jn 19,17; | | Lk 23,33-39: Mt 27,35-43;Mk 15,24-32;Jn 19,17-24; | | Lk 23,39-43: Mt 27,44;Mk 15,32; | | Lk 23,44-49: Mt 27,45-56;Mk 15,33-41;Jn 19,25-37; | | Lk 23,50-56: Mt 27,57-61;Mk 15,42-47;Jn 19,38-42; | | | | | Bibliografiniai duomenys: | ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >> |
| Evangelija pagal Luką | Skyrius: | | 23 | |
| Evangelija pagal Luką | Skyrius: | | 24 | |
| | Evangelija pagal Luką | | | | | | ĮVYKIAI PO PRISIKĖLIMO | | | | | Lk 24 | Tuščias kapas 1 Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. 2 Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, 3 o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. 4 Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. 5 Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? 6 Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 7 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ 8 Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. 9 Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. 10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. 11 Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. 12 Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. Mokiniai iš Emauso 13 Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų[i1] nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. 14 Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. 15 Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. 16 Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. 17 O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo. 18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ 19 Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. 20 Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. 21 O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. 22 Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo 23 ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. 24 Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. 25 Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! 26 Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ 27 Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. 28 Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. 29 Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. 30 Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. 31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. 32 O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ 33 Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, 34 kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. 35 O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. | | | | | Išnašos: | | 1 | Lk 24,13: Viena stadija – 192 m. 60 stadijų – apie 12 km. | | 2 | Lk 24,41: Lukas – geras psichologas. Jis pastebi, kad apaštalų džiaugsmas buvo toks didelis, jog jie nepajėgė patikėti savo laime, bijodami nusivilti. Jėzus tėviškai juos ramina ir įtikinėja. Paprašo valgyti ne todėl, kad alkanas, o kad nori jiems įrodyti, jog tikrai yra gyvas. | | 3 | Lk 24,42: Kai kuriuose rankraščiuose: gabalą keptos žuvies ir korį medaus. | | 4 | Lk 24,43: Kai kuriuose rankraščiuose: valgė jų akyse ir atidavė jiems likučius. | | 5 | Lk 24,49: Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią. | | 6 | Lk 24,50: Čia Lukas nenurodo, kaip greit po prisikėlimo Jėzus įžengęs į dangų. Tai jis aprašė kitoje savo knygoje – Apaštalų darbuose (1,3). | | | | | Paralelinės vietos: | | Lk 24,1-12: Mt 28,1-8;Mk 16,1-8;Jn 20,1-10; | | Lk 24,13-35: Mk 16,12-13; | | Lk 24,36-43: Jn 20,19-23; | | Lk 24,44-49: Mt 28,16-20;Mk 16,15-18; | | Lk 24,50-53: Mk 16,19-20;Apd 1,9-14; | | | | | Bibliografiniai duomenys: | ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >> |
| Evangelija pagal Luką | Skyrius: | | 24 | |
|
|
|
|
