| Jok 2 | Tikėjimas ir darbai 14 [i1]Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? 15 Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, 16 ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! 17 Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. 18 Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. 19 Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. 20 Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? 21 Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? 22 Matai – tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. 23 Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu“. 24 Jūs matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. 26 Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas. |
| 1 | Jok 2,14-2,26: Iš pirmo žvilgsnio prieštarauja šv. Pauliaus mokymui Rom 3,20-31; Gal 2,16; 3,6-14 ir kitur. Bet prieštaravimas tėra žodinis, ne dalykinis. Šv. Paulius kalba apie išorinius Mozės Įstatymo įsakytus veiksmus, kurių atlikimo tikrai nepakanka dvasiniam nuteisinimui. Pirmiausia reikia tikėti Kristų ir taip gauti nuteisinimą, o toliau tikėjimas turi reikštis veiklia meile (žr. Gal 5,6). Šv. Jokūbas suponuoja jau turimą tikėjimą ir pabrėžia, jog tik meilės darbai parodo jį esant gyvą. |
