Jeremijas skundžiasi Dievui 7 Tu mane suvedžiojai,[i4] VIEŠPATIE, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai. Nuolat esu traukiamas per dantį, – kiekvienas šaiposi iš manęs. 8 Kada tik kalbu, turiu rėkti, – turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. 9 Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu. 10 Girdžiu minioje šnabždant: „Klaikas visur! Įskųskite jį! Įskųskime jį!“ Juk visi mano {tariami} bičiuliai laukia, kad padaryčiau klaidingą žingsnį. „Galbūt jis įsipainios į pinkles, tada jis bus mūsų rankose, – galėsime jam atsikeršyti!“ 11 Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas, todėl mano persekiotojai suklups, jie nelaimės. Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pavykti! Vien amžiną, nepraeinančią negarbę užsitraukė. 12 Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį, tu permatai jausmus ir širdį, leisk man matyti, kaip jiems atkeršysi, nes tau patikėjau savąją bėdą. 13 Giedokite VIEŠPAČIUI, šlovinkite VIEŠPATĮ, nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš nedorėlių rankų! 14 Tebūna prakeikta diena,[i5] kurią aš gimiau! Diena, kurią motina mane pagimdė, tenebūna palaiminta! 15 Tebūna prakeiktas žmogus, kuris mano tėvui žinią pranešė: „Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ – jį didžiai pradžiugindamas. 16 Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo! Tegirdi jis karo šauksmus rytą ir mūšio balsus vidudienį 17 dėl to, kad jis nenužudė manęs įsčiose. Mano motina būtų buvusi mano kapas, jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios. 18 Kam gi iš įsčių išėjau? Kad matyčiau vien vargą ir skausmą, užbaigčiau savo dienas gėdingai? |