23 Kaipgi gali sakyti: 'Aš nesu suteršta! Paskui Baalus nelaksčiau'? Pažvelk į savo elgesį Slėnyje![i11] Suprask, ką padarei! Tu – ūmi, jauna kupranugarė, lakstanti šuoliais be tikslo, 24 {laukinė asilė, įjunkusi į dykumą}, uostydama vėją savo įkarštyje, – pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti? Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras, kai vaikymosi metas jai užeis. 25 Tausok savo kojas, jos kone basos, o savo gerklę gelbėk nuo troškulio! Bet tu sakai: 'Ne! Nė nesitikėk! Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu'. 27 Tie, kurie sako medžio gabalui: 'Tu – mano tėvas!' ir akmeniui: 'Mane tu pagimdei!' – nugarą man atgręžė, bet ne veidą, tačiau bėdos ištikti jie šaukia: 'Ateik ir gelbėk mus!' 28 Kurgi nūn tavo dievai, kurių sau prisidirbai? Tegu ateina jie! Ar išgelbės jie tave, kai patekai į bėdą? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! {Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pastatėte Baalui.} 29 Kaip galite dar drįsti maldauti manęs? Jūs visi kėlėte maištą prieš mane, – sako VIEŠPATS. 31 O jūs – ši karta, imkite į širdį VIEŠPATIES žodį: „Argi Izraeliui aš tarsi dykuma buvau, lyg tamsybių šalis? Kodėl manoji tauta sako: 'Esame laisvi! Daugiau pas tave neateisim'? 32 Ar gali pamiršti mergaitė savo puošmenas ir nuotaka savo kaspinus? Tačiau manoji tauta mane pamiršo jau kadai kada. 33 Kaip lengvai tu kelią surandi, kai ieškai meilužių! Savo nedorumu mokei tu savojo elgesio net pačias nedoriausias moteris! | 
