Sąmokslas prieš Jeremiją 18 „Eikit šen! – sakė jie, – susitarkime prieš Jeremiją, nes ir be jo niekad nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikit šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu, – dėmėkimės visa, ką jis sako“. 19 Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE! Klausykis, ką sako mano priešai! 20 Ar galima už gera atlyginti piktu? Jie man duobę iškasė, kad mane nužudytų. Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave kalbėdamas jų labui, nukreipdamas nuo jų tavąjį pyktį! 21 Todėl atiduok jų vaikus badui,[i3] sunaikink juos pačius kalaviju. Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės! Teišguldo jų vyrus maras, o jų jaunuolius kalavijas kare. 22 Teaidi šauksmai iš jų trobų, kai tu staiga atvesi niokotojų gaują, nes jie iškasė duobę man pagauti, jie paspendė spąstus mano kojoms. 23 Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai visus jų kėslus mane nužudyti. Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk, neištrink jų nuodėmės iš savo akių! Parblokšk juos savo akivaizdoje, elkis su jais be gailesčio pagautas pykčio! | 
