1 O tavo šventiesiems[i1] švietė skaisti šviesa. Egiptiečiai, girdėdami jų balsus, bet jų nematydami, laikė juos esant laimingus, nes anie nekentėjo, kaip kenčia jie patys. 2 Jie buvo dėkingi, kad tavo šventieji, nors pirma skriausti, jiems nekeršijo, todėl prašė jų, kad atleistų jiems už piktą valią. 3 Vietoj tamsos tu parūpinai liepsnojantį ugnies stulpą, kad vestų tavo tautą nenužymėtu keliu, ir švelnią saulę davei jų garbingai kelionei. 4 Juk anie buvo verti netekti šviesos ir būti įkalinti tamsoje, nes jie laikė įkalintus tavo vaikus, per kuriuos tavo amžinoji įstatymo šviesa pasauliui turėjo būti duota. Pirmagimių mirtis ir Išėjimo naktis 5 Jiems nusprendus žudyti tavo šventųjų kūdikius, – vienas berniukas[i2], paliktas mirčiai, buvo išgelbėtas, – tu nubaudei, atimdamas daugybę jų vaikų,[i3] sunaikindamas juos visus kaip vieną nuožmiu užsimojimu. 6 Apie tą naktį[i4] mūsų protėviams buvo pranešta iš anksto, kad, tikėdami gautais pažadais, būtų drąsūs. 7 Tavo tauta laukė teisiųjų išgelbėjimo ir savo priešų žūties. 8 Juk kuo baudei mūsų priešus, tuo mus šaukei prie savęs ir mus pagerbei. 9 Juk pamaldūs gerų žmonių vaikai slapčia atnašavo aukas ir vieningai įsipareigojo dieviškajam įstatymui, kad šventieji dalytųsi ir palaima, ir pavojumi lygiai, pirma pagiedoję protėvių šlovės giesmes.[i5] 10 Bet atsakė ausis rėžiąs jų priešų klyksmas, ir visur buvo girdėti gailiai raudant mirusių vaikų. 11 Vergas buvo nubaustas tokia pat bausme kaip ir šeimininkas, prasčiokas kentėjo tokią pat netektį kaip ir karalius. 12 Visi jie, tokios pat mirties ištikti, turėjo mirusiųjų be skaičiaus. Juk gyvųjų neužteko net jiems palaidoti, nes jų brangiausi palikuonys buvo sunaikinti vienu akimirksniu. 13 Juk nors jie niekuo kitu netikėjo, kaip tik savo kerais, tačiau kai jų pirmagimiai buvo sunaikinti, jie pripažino tautą[i6] esant Dievo vaiku. 14 Juk kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, 15 tavo visagalis Žodis[i7] žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto, į vidurį šalies, skirtos pražūčiai, tarsi nepermaldaujamas galiūnas, 16 nešinas tavo tikrojo įsako aštriu kalaviju. Kai nusileido, jis visa pripildė mirties; stovėdamas ant žemės, jis lietė dangų. 17 Ūmai baisūs sapnų regėjimai ėmė juos gąsdinti ir apniko netikėtos baimės. 18 Vieni čia, kiti ten, pusgyviai ant žemės parblokšti, pasakė, kodėl jie miršta. 19 Mat juos gąsdinę sapnai apie tai iš anksto įspėjo, kad nežūtų nežinodami, dėl ko jie kenčia. 20 [i8]Vienu metu mirties patyrimas palietė ir teisiuosius, – dykumoje maras užklupo daugelį, – bet dieviškas pyktis neilgai tetruko. 21 Mat vyras be priekaišto[i9] atskubėjo jų ginti, nešinas savo tarnybos skydu – malda ir permaldavimo smilkalais. Jis atsilaikė prieš pyktį ir sustabdė nelaimę, parodydamas, kad tavo tarnas jis buvo. 22 Jis nugalėjo pyktį ne kūno jėga, ne ginklo galybe, – savo žodžiu jis numalšino baudėją,[i10] primindamas mūsų protėviams duotas priesaikas ir sandoras. 23 Mat kai mirusieji jau gulėjo vieni ant kitų krūvomis, jis įsiterpė ir pyktį sulaikė, užkirsdamas jam kelią pas gyvuosius. 24 Juk ant jo ilgo apdaro buvo atvaizduotas visas pasaulis, ant keturių brangakmenių eilių buvo įraižyti garbingi protėvių vardai, o diademoje ant jo galvos – tavo didybė.[i11] 25 Tiems naikintojas nusileido, jųjų pabūgo; to vieno pykčio protrūkio buvo gana. | 
