Penktoji Egipto rykštė: galvijų maras

¹ Tada VIEŠPATS Mozei tarė: „Eik pas faraoną ir sakyk jam: Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: 'Leisk mano tautai eiti mane pagarbinti! ² Nes jeigu neleisi jiems išeiti ir toliau juos stabdysi, ³ tikėk manimi, VIEŠPATIES ranka ištiks baisiu maru tavo galvijus laukuose – arklius, asilus, kupranugarius, galvijų bandas ir avių kaimenes. ⁴ Betgi VIEŠPATS padarys skirtumą tarp izraeliečių ir egiptiečių galvijų, idant nenugaištų nė vienas iš tų, kurie priklauso izraeliečiams'“. ⁵ VIEŠPATS nustatė ir laiką, tardamas: „Rytoj VIEŠPATS tai įvykdys šiame krašte!“ ⁶ Kitą dieną VIEŠPATS taip ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraeliečių galvijų nė vienas nenugaišo. ⁷ Faraonas pasiuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraeliečių galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta: tautai eiti neleido.

Šeštoji Egipto rykštė: votys

⁸ Tada VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje. ⁹ Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje“. ¹⁰ Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. ¹¹ Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus lygiai taip, kaip ir visus egiptiečius. ¹² Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo Mozei pasakęs.

Septintoji Egipto rykštė: kruša

¹³ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui. Jam pasakyk: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! ¹⁴ Kitaip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, prieš tavo pareigūnus ir pavaldinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip aš visoje žemėje. ¹⁵ Juk aš būčiau galėjęs ištiesti ranką ir ištikti tave bei tavo tautą maru, ir tu būtum buvęs nušluotas nuo žemės. ¹⁶ Vis dėlto aš leidau tau gyventi, kad parodyčiau tau^[i1] savo galybę, kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę. ¹⁷ Nejau tu vis dar užkirsi kelią mano tautai ir neleisi jiems išeiti! ¹⁸ Tikėk manimi, rytoj šiuo laiku padarysiu, kad lytų tokia ledų kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įkūrimo iki šios dienos. ¹⁹ Todėl paliepk, kad visi tavo galvijai ir visa, ką turi laukuose, būtų suvaryta po saugia pastoge. Žmonės ir gyvuliai, esantys atvirame lauke be pastogės, žus, kai ant jų ims kristi ledų kruša'“. ²⁰ Kai kurie faraono pareigūnai, bijodami VIEŠPATIES žodžio, skubiai suvarė savo vergus ir galvijus į saugias pastoges. ²¹ O kiti, nepaisydami VIEŠPATIES žodžio, paliko savo vergus ir galvijus atvirame lauke.

²² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, tekrinta ledų kruša ant visos Egipto šalies – ant žmonių, ant gyvulių ir ant visos laukų augmenijos Egipto žemėje“. ²³ Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS lijo ledų kruša ant Egipto žemės. ²⁴ Kruša su nesiliaujama žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekad nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! ²⁵ Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius. ²⁶ Tik Gošeno srityje, kur gyveno izraeliečiai, ledų krušos nebuvo.

²⁷ Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS yra teisus, aš ir mano tauta esame nedori. ²⁸ Maldaukite VIEŠPATĮ! Gana jau Dievo griausmų ir krušos! Aš leisiu jums eiti. Nėra reikalo jums ilgiau pasilikti. ²⁹ Mozė jam atsakė: „Kai tik išeisiu už miesto, aš pakelsiu rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija liausis ir ledų kruša nebekris žemėn, kad žinotumei, jog žemė priklauso VIEŠPAČIUI. ³⁰ Betgi aš žinau, kad tu ir tavo pareigūnai VIEŠPATIES Dievo dar nebijote“.

^31 [i2]{Linai ir miežiai buvo nuniokoti, nes miežiai jau buvo išplaukėję, o linai jau žydėjo. ³² Bet kviečiai ir speltai^[i3] nebuvo nuniokoti, nes jie vėliau plaukėja.}

³³ Mozė, palikęs faraoną ir išėjęs iš miesto, pakėlė rankas į VIEŠPATĮ. Perkūnija ir ledų kruša liovėsi, nei lietus žemėn nebepylė. ³⁴ Tačiau kai faraonas pamatė, kad lietus, kruša ir perkūnija liovėsi, jis vėl nusidėjo ir sukietino savo širdį – jis ir jo pareigūnai. ³⁵ Taigi faraono širdis sukietėjo, – izraeliečiams išeiti jis neleido, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs per Mozę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>