⁸ Tavo narso alsavimu susitelkė vandenys,

ir bangos atsistojo tarsi pylimas,

bedugnės vandenys sustingo viduryje jūros.

⁹ Priešas sakė: 'Vysiuosi ir pasivysiu,

pasidalysiu grobį,

pasisotinsiu.

Išsitrauksiu kalaviją,

mano ranka juos sunaikins'.

¹⁰ Betgi tu papūtei savo vėju,

ir jūra jį užliejo,

jie nugrimzdo tarsi švinas į gilų vandenį.

¹² kai ištiesei savo dešinę,

žemė juos prarijo.

¹⁷ Tu juos įvedei ir pasodinai savo paveldo kalne,

toje vietoje, VIEŠPATIE, kurią padarei savo buveine,

šventovėje, VIEŠPATIE, kurią pastatė tavo rankos.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>