22 „Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs mergelė, Ziono dukra; kraipo galvą tau už nugaros dukra Jeruzalė. 23 Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai, prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? – Prieš Izraelio Šventąjį! 24 Per savo tarnus tu įžeidei Viešpatį. Sakei: „Su aibe savųjų vežimų kalnų viršūnes pasiekiau, pačias Libano kalnų atšlaites; iškirtau aukštuosius jo kedrus, puošniuosius kiparisus; pasiekiau aukščiausią viršūnę, jos miško patį tankumyną. 25 Kasiau šulinius ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose; savo kojų padais išdžiovinau visas upes Egipto“. 26 „Argi tu negirdėjai, kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų? Tai, ką esu nulėmęs nuo senų senovės, tai dabar įvykdžiau! Dėl to miestus tvirčiausius tu sugriauti galėjai, krūvomis griuvėsių juos pavertei. 27 Bejėgiai buvo jų gyventojai, išgąsčio ir gėdos apimti, tarsi žolės laukuose, kaip gležna žaluma, kaip žolė ant stogų pučiant rytų vėjui. 28 Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini, ar esi įniršęs ant manęs – viską aš žinau! 29 Todėl, kad niršai tu ant manęs ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis, įversiu savo kablį tau į šnerves, pažabosiu savo žąslais tau nasrus. Tuo pačiu keliu, kuriuo čion atėjai, tave atgal aš parvarysiu“. |