Babilono žlugimas 1 Ištarmė tyrams prie jūros:[i1] Kaip vėtros, šėlstančios Negebe, taip negandos atūžia iš dykumos, iš klaiko krašto. 2 Rūstus regėjimas buvo man duotas: išdavikas išduoda, niokotojas niokoja. „Pakilk, Elame![i2] Pirmyn, Medija![i3] Pradėk apsiaustį! Vaitojimams aš galą padarysiu!“[i4] 3 Dėl to man dreba strėnos, sopuliai surėmė mane, kaip gimdyvę skausmai suremia mane. Esu taip sukrėstas, kad girdėti nebegaliu, taip pritrenktas, kad matyti nebegaliu. 4 Mano širdis virpa, mane drebulys krečia. Sutemų vėsumas, kurio troškau – man kraupus. 5 [i5]Stalas padengtas, kilimai pakloti. Jie valgo, jie geria... „Kelkitės, vadai! Patepkite aliejumi skydus!“[i6] 6 Šitaip kalbėjo Viešpats man: „Eik, pastatyk sargybinį. Tegu, ką mato, praneša“. 7 Kada vežimą pamatys jis, pakinkytą pora žirgų, raitelius ant asilų ar raitelius ant kuprių, nenuleidžia akių, testebi atidžiai“. 8 Ir sargybinis ėmė šaukti: „Viešpatie! Stoviu sargybos bokšte visą dieną, sargyboje praleidžiu naktį po nakties... 9 Štai atskuba dabar – vyras vežime, pakinkytame pora žirgų, Girdėti šauksmas: 'Krito, krito Babilonas! Ant žemės guli sudaužytos statulos jų dievų!'“ 10 Manoji tauta, buvai iškulta ir išvėtyta mano kluono laite! Ką girdėjau iš Galybių VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, tą ir paskelbiau jums. |