12 Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini,[i2] aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, – tave, kuris išguldei tautas! 13 Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose.[i3] 14 Užlipsiu ant aukščiausių debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!“ 15 Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį Duobės dugną. |