Ezros malda

⁵ Vakarinės aukos metu, pakilęs iš apstulbimo, vis dar savo perplėštais drabužiais ir skraiste, puoliau ant kelių, ištiesiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą, ⁶ ir tariau: „Mano Dieve, aš gėdijuosi pakelti veidą į tave ir raustu! Mano Dieve, mūsų nedori darbai krinta ant mūsų galvų ir mūsų kaltė siekia dangų. ^7 [i1]Nuo mūsų protėvių dienų iki pat šios dienos mes esame buvę sunkiai nusikaltę ir už savo nedorus darbus mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai esame buvę atiduoti svetimų kraštų karaliams į rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir baisiai gėdai, kaip yra ir šiandien. ⁸ Bet dabar trumpai valandėlei atėjo mums gailestingumas iš VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris išlaikė mūsų likutį ir davė tvirtą užuovėją šioje šventoje vietoje. Mūsų Dievas sugrąžino mūsų akims blizgesį ir suteikė mums truputį atgaivos mūsų vergijoje. ⁹ Mes esame vergai. Tačiau vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė mums savo ištikimą meilę Persijos karalių akivaizdoje, kad duotų mums naują gyvastį mūsų Dievo Namams prikelti bei jiems atstatyti iš griuvėsių ir suteiktų mums užuovėją Jude ir Jeruzalėje.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>