¹ Trisdešimtaisiais metais,^[i1]ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės,^[i2] atsivėrė dangus ir aš mačiau regėjimus iš Dievo. ² Penktąją mėnesio dieną, – tai buvo penktieji karaliaus Jehojachino tremties metai,^[i3] – ³ VIEŠPATIES žodis atėjo Būzio sūnui kunigui Ezekieliui prie Kebaro upės kaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.

Viešpaties vežimo regėjimas

⁴ Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės,^[i4] pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras.^{[i5] 5} Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai:^[i6] jie turėjo žmogaus išvaizdą, ⁶ bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. ⁷ Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. ⁸ Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. ⁹ Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. ¹⁰ Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}. ¹¹ Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. ¹² Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, – jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. ¹³ Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, – jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėresiu, iš ugnies plyksėjo žaibai. ¹⁴ Gyvūnai švytravo pirmyn ir atgal kaip žaibai.

¹⁵ Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. ¹⁶ Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. ¹⁷ Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. ¹⁸ Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių. ¹⁹ Gyvūnams pajudėjus į priekį, riedėdavo ratai greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. ²⁰ Kur tik dvasia ėjo, ten link jie riedėdavo, ir ratai pakildavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. ²¹ Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, pakildavo drauge su jais ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.

^22 [i7]Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, tartum baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum jų galvų. ²³ Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, vieno sparnas į kito sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. ²⁴ Jiems pasijudinus, girdėjau jų sparnų plazdenimą tartum galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, – ūžmą kaip karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. ²⁵ Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Kai jie ramiai stovėdavo, nuleisdavo savo sparnus.

²⁶ Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų^[i8] panaši būtybė. ²⁷ Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. ²⁸ Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Ir jis man tarė: „Marusis,^[i1] stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ ² Kai jis man kalbėjo, dvasia^[i2] įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. ³ Jis man sakė: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. ⁴ Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS'. ⁵ Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.

⁶ O tu, marusis, jų nebijok,

nebijok nei jų žodžių,

nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai

ir sėdėtum ant skorpionų.^[i3]

Dėl jų žodžių neturėk baimės,

dėl jų veidų nenustok drąsos,

nes jie maištingi namai.

⁷ Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes jie yra maištingi namai.

⁸ O tu, marusis, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu“. ⁹ Pažvelgiau, ir štai ranka, ištiesta manęs link, laikanti prirašytą ritinį. ¹⁰ Jis išvyniojo jį prieš mane, – ritinys buvo prirašytas iš vidaus ir iš lauko pusės. Jame buvo parašyta: „Raudos, gedulas ir dejonės“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Jis tarė man: „Marusis, ką tik ten randi, valgyk! Suvalgyk šitą ritinį ir eik, kalbėk Izraelio namams!“ ² Atvėriau burną, o jis davė man šį ritinį suvalgyti, ³ sakydamas: „Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį“. Aš jį valgiau, – mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.^[i1]

⁴ Tuomet jis tarė: „Marusis, eik pas Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. ⁵ Juk tu nesi siunčiamas pas tautą, kurios šneka yra nežinoma ir kalba svetima, bet pas Izraelio namus. ⁶ Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka yra nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Jei tave pas jas siųsčiau, tikriausiai jos tavęs klausytų! ⁷ Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausyti, nes jie atsisako klausyti manęs, – visi Izraelio namai turi kietą kaktą ir yra užsispyrusios širdies.

⁸ Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus,

ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas, –

⁹ kaip deimantą, už titnagą kietesnę padariau tavo kaktą.

Nebijok jų,

dėl jų veidų nenustok drąsos,

nes jie yra maištingi namai“.

¹⁰ Jis man tarė: „Marusis, imk sau į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau sakau. ¹¹ Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS' – nepaisydamas, ar jie klausys, ar atsisakys klausyti“.

Ezekielis prie Kebaro upės

¹² Dvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė^[i2] pasikėlė iš savosios vietos: ¹³ plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildėjimą ratų šalia gyvūnų, – didelį drebinantį dundesį. ¹⁴ Dvasia mane pakėlė ir nešė. Aš vykau, VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs nuo savo dvasios aistros. ¹⁵ Atvykau pas tremtinius prie Tel-Abibo,^[i3] – pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, – ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>