BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2019 06 19 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Karalių knygaSkyrius: 2

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 2

12 Eliša, tai matydamas, sušuko: „Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“[i3] Nebegalėdamas daugiau jo matyti, jis griebė savo drabužius ir perplėšė juos į dvi dalis.

13 Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. 14 Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė ja per vandenį, tardamas: „Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei į kairę, ir jis perėjo. 15 Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę pasakė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliša!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsčia. 16 [i4]„Nūn štai, – jie tarė jam, – tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia jį pagavusi numetė kur ant kalno ar į kokį nors slėnį“. – „Nesiųskite jų!“ – jis atsakė. 17 Betgi jie tol jį primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite juos!“ Jie tada išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet jo nesurado. 18 Jiems sugrįžus pas Elišą, jam tebesant Jeriche, jis jiems tarė: „Argi jums nesakiau: 'Neikite'“.

Du Elišos stebuklai

19 Kartą miesto gyventojai Elišai skundėsi: „Štai miestas yra maloni vieta gyventi, kaip mano viešpats pats matai, bet vanduo yra blogas ir žemė nederlinga“. – 20 „Atneškite man naują dubenį, – jis paliepė, – įdėkite į jį druskos“. Jie jį atnešė jam. 21 Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė į jį druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis'“. 22 Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Elišos ištartą žodį.

23 [i5]Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“ 24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. 25 Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

  
Išnašos:
12 Kar 2,1: ... iš Gilgalo: ši vietovė yra maždaug 11 km nuo Bet-Elio ir yra skirtinga nuo Gilgalo, minimo Įst 11,30 tekste, esančio netoli Šechemo, bei Gilgalo, kurį aprašo Joz 4-5 skyriai, esančio prie Jericho.
22 Kar 2,9: ... tavo dvasios dvigubą dalį: kaip pirmagimis sūnus paveldėdavo dvigubą tėvo nuosavybės dalį (žr. Įst 21,17), taip Eliša nori paveldėti, kaip dera svarbiausiam pranašo mokiniui, iš Elijo jo pranašystės dvigubą dalį. Sk 11,17,25 tekste Dievas suteikia kitiems Mozės pranašystės dvasios.
32 Kar 2,12: Tėve, tėve!: pranašų mokiniai duodavo šį titulą savo būrių galvoms (žr. 2 Kar 6,21; 8,9). Izraelio kovos vežimai ir raiteliai: pranašas Elijas buvo veiksmingesnis už Izraelio kovos vežimus ir kavaleriją ginant Sandoros tikėjimą. Izraelio karalius Joašas ženklina tuo pačiu titulu patį Elišą (žr. 2 Kar 13,14).
42 Kar 2,16-2,18: Bevaisis ieškojimas liudija, kad Elijo nebėra šiame pasaulyje. Kas su juo nutiko, lieka paslaptis, kurios Eliša nepaaiškina. Tekstas neteigia, kad Elijas nemirė, nors tokia išvada iš tikrųjų buvo padaryta. Apie antrąjį Elijo atėjimą rašo Mal 3,23-24.
52 Kar 2,23-2,24: Šiuo pasakojimu, panašiai kaip ir pasakojimu apie Eliją bei penkiasdešimtininkus (žr. 2 Kar 1,9-12), norima pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui ir jo pašaukimui: pranašas turi dievišką galią išgelbėti ir sunaikinti. Žmonės, pripažįstantys pranašo pasiuntinybę, patiria palaimą, o žmonės, kurie tyčiojasi iš Dievo vyro, kenčia netektį. Nei visi įkvėptieji autoriai, nei šiuolaikiniai autoriai nesiryžtų tokiu pasakojimu pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 2

Antroji Karalių knygaSkyrius: 3

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 3

Jehoramo karaliavimas Izraelio karalystėje

1 [i1]Aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų. 2 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes jis pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas. 3 Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.

Izraelio ir Judo žygis prieš Moabą

4 [i2]Moabo karalius buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę. 5 Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių. 6 Karalius Jehoramas tad nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį. 7 Žygio metu jis pasiuntė žodį Judo karaliui Jehošafatui: „Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi drauge į mūšį su Moabu?“ – „Žygiuosiu, – jis atsakė, – darysiu, ką tu darai: mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai“. 8 Dar jis paklausė: „Kuriuo keliu žygiuosime?“ Jehoramas atsakė: „Keliu per Edomo tyrlaukius“.

9 [i3]Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo {Mirties jūros galą}. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens. 10 Tada Izraelio karalius aimanavo: „Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad juos atiduotų Moabui į rankas“. 11 Bet Jehošafatas klausė: „Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?“ Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: „Šafato sūnus Eliša – tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų,[i4] yra čia“. – 12 „Jis turi VIEŠPATIES žodį“, – tarė Jehošafatas. Pas Elišą tad nuėjo ir Izraelio karalius, ir Jehošafatas, ir Edomo karalius. 13 [i5]Eliša Izraelio karaliui tarė: „Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus“. Bet Izraelio karalius jam sakė: „Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!“ – 14 „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, – atsakė Eliša, – jeigu negerbčiau Judo karaliaus Jehošafato, nei į tave pažiūrėčiau, nei tavęs pastebėčiau. 15 Nūn atveskite man arfininką“.[i6]

Arfininkui grojant, Elišai atėjo VIEŠPATIES galia, 16 ir jis tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Ši upės vaga[i7] bus pilna tvenkinių'. 17 Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Nematysite nei vėjo, nematysite nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai'. 18 Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą. 19 Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir derlingas dirvas primėtysite akmenų“. 20 Kitą dieną rytmetinės aukos metu staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.

21 Tuo tarpu visi moabiečiai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja į karą su jais. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją – nuo jauniausio iki seniausio – buvo pašaukti ir buvo gretose prie sienos. 22 Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabiečiams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas.[i8] 23 „Tai yra kraujas! – jie sakė. – Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Nūn prie grobio, Moabai!“

24 Bet, jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraeliečiai pakilo ir puolė moabiečius, o šie ėmė nuo jų bėgti. Izraeliečiai, puldami moabiečius, veržėsi priekin 25 ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir-Hareseto[i9] akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė. 26 Moabo karalius, pamatęs, kad mūšis eina jo nenaudai, pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. 27 [i10]Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.

  
Išnašos:
12 Kar 3,1: Karalių seka tarp Ahabo ir Izraelio Jehu’o gali būti šitaip atkurta: Judo Jehošafatas gyveno šiek tiek ilgiau už Ahabą, todėl Izraelio Ahazijas buvo jo bendralaikis. Judo Jehoramas tapo savo tėvo Jehošafato įpėdiniu tebesant gyvam Izraelio Ahazijui. Izraelio Jehoramas, arba Joramas, tapo karaliumi vietoj savo brolio Ahazijo antraisiais Judo Jehoramo metais (žr. 2 Kar 1,17). Šie du Jehoramai buvo bendralaikiai bemaž per visą savo karaliavimą. Izraelio Jehu’as nužudė abiejų karalysčių valdovus (žr. 2 Kar 9,1-29).
22 Kar 3,4-3,8: Garsusis archeologinis radinys – Moabo akmuo, užtiktas 1868 metais, aprašo karą Moabo karaliaus Mešos požiūriu.
32 Kar 3,9-3,12: Buvo sutarta Moabą pulti iš pietų per Edomą. Tuo metu Edomo karalius buvo Judo karaliaus vasalas (žr. 1 Kar 22,47).
42 Kar 3,11: ... pildavo vandenį Elijui ant rankų: Eliša patarnaudavo savo mokytojui Elijui.
52 Kar 3,13-3,20: Posakis Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus, t. y. pas Baalo pranašus, liudija, kad Jehoramas buvo Jezabelės sūnus.
62 Kar 3,15: ... atveskite man arfininką: pažodžiui grojantį ... Muzika buvo naudojama dvasios pagavai sukelti (žr. 1 Sam 10,5-6; 19,20-24).
72 Kar 3,16: ... upės vaga: dauguma Palestinos upių yra vadinamos vadi, t. y. upės vaga. Liūties metu vadi prisipildo vandens. Upės vaga šiame skaitinyje turbūt buvo Zeredo upelis (žr. Įst 2,13).
82 Kar 3,22: ... raudonas kaip kraujas: atmušantis raudoną Edomo smiltainį ryto saulės spindesyje.
92 Kar 3,25: ... Kir-Hareset{o}... : šiuolaikinis Kerak{as}, į rytus nuo Mirties jūros. Žr.Iz 16,7.11; Jer 48,31.36.
102 Kar 3,27: Daug kur senovės religijose žmonės buvo aukojami dievams kaip kruvina atnaša. Tokia auka buvo žinoma ir Izraelio bei Judo karalysčių žmonėms (žr. Iš 22,29-30; Ts 11,30-31.39; 1 Kar 16,34), nors jie ir žinojo, kad tai nėra gera Dievo akyse (žr. Pr 22,12; Iš 34,20; Įst 18,10). Moabo karalius, ištiktas didelio pavojaus, atnašavo savo dievui – turbūt Chemošui – savo pirmagimį sūnų. Izraeliečiai buvo taip apstulbinti ir baimės apimti, kad jie neteko drąsos tęsti kovą su moabiečiais ir sugrįžo į savo šalį.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 3

Antroji Karalių knygaSkyrius: 4

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 4

Našlės aliejaus ąsotis

1 Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Elišai: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais“.[i1] 2 Eliša jai tarė: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką tu turi namie?“ – „Tavo tarnaitė neturi nieko kito namie, tik ąsotį aliejaus“, – ji atsakė. 3 „Nueik, – jis tarė, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. 4 Tada sugrįžk, užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk {aliejų} į tuos visus indus, ir kiekvieną, kai bus pripiltas, padėk į šalį“.

5 Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. 6 Kai indai buvo pilni, savo sūnui tarė: „Atnešk kitą indą“. – „Daugiau indų nebėra“, – jis jai atsakė. Ir aliejus liovėsi bėgęs. 7 Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi“.

Eliša ir Šunemo moteris

8 Vieną dieną Eliša ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė jį pas save pietų. Vėliau, kada tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. 9 Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, 10 įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, padėkime ten jam lovą, stalą, krėslą ir lempą, kad galėtų apsistoti, kada tik pas mus užeis“.

11 Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. 12 Savo tarnui Gehaziui Eliša tarė: „Pašauk tą šunamietę“. Jis pašaukė ją ir, jai atsistojus prieš Elišą, 13 tarė Gehaziui: „Prašyčiau jai sakyti: 'Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galėtume tau padaryti? Gal nori, kad tavo labui pasakytume gerą žodį karaliui ar kariuomenės vadui?'“ Ji atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių“.

14 „Ką tad galima jai padaryti?“ – jis klausė. Gehazis atsakė: „Na, ji neturi sūnaus, ir jos vyras senas“. – 15 „Pašauk ją“, – tarė Eliša. Tarno pašaukta, ji atsistojo prie durų. 16 „Šiuo laiku kitais metais, – jis tarė jai, – glamonėsi sūnų“. Ji atsakė: „Prašyčiau, mano viešpatie, o Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės“.

17 Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliša buvo jai pažadėjęs.

18 Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. 19 Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: „Ai, mano galva, mano galva!“ Tarnui tėvas paliepė: „Parnešk jį motinai“. 20 Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių. 21 Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, palikdama jį viduje, ir išėjo. 22 Tada ji pašaukė savo vyrą, tardama: „Prašau atsiųsti man tarną su asile. Aš turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti“. 23 Jis klausė: „Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas“.[i2] Ji tarė: „Lik sveikas!“

24 Pabalnojus jai asilę, ji savo tarnui tarė: „Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!“ 25 Ji tad leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno.

Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Štai šunamietė čia! 26 Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk ją: 'Kaip tau einasi? Kaip einasi tavo vyrui? Kaip einasi tavo vaikui?'“ Ji atsakė: „Gerai!“ 27 Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, ji apkabino jam kojas. Gehazis priėjo jos pastumti į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir man nepasakė“. 28 Tada ji prakalbėjo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: 'Neapgaudinėk manęs!'?“

29 Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink,[i3] ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido“. 30 Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, be tavęs aš neisiu“. Jis tad pakilo ir ėjo paskui ją.

31 Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant veido berniukui, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo Elišos pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo“. 32 Eliša atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas – negyvas. 33 Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi VIEŠPAČIUI. 34 Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Elišai gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. 35 Eliša nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo[i4] septynis kartus ir atvėrė akis. 36 Eliša pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunamietę“. Jis tad ją pašaukė. Jai atėjus pas Elišą, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų“. 37 Priėjusi ji puolė jam po kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.

Nuodingas viralas

38 Elišai sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Elišą, jis savo tarnui tarė: „Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui“. 39 Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vynmedį, priskynė nuo jo pilną skraistę laukinių vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes jie nežinojo, kas tai yra. 40 Viralą pylė vyrams valgyti. Bet jie, vos paragavę viralo, ėmė šaukti: „O Dievo vyre, puode mirtis!“ Viralo negalėjo valgyti. 41 Tada Eliša tarė: „Atneškite miltų“. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: „Pilk žmonėms, tevalgo“. Puode nebebuvo nieko kenksmingo.

Duonos padauginimas

42 Vienas vyras atėjo iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše šviežių javų varpų. „Duok ją žmonėms, – Eliša tarė, – tevalgo“. 43 Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?“ Eliša tad pakartojo: „Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Jie privalgys, ir dar liks'“. 44 Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.

  
Išnašos:
12 Kar 4,1: ... skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais: hebrajų teisėtvarka leido paimti vaikus vergais už skolą (žr.Iš 21,7). Ilgainiui Judo karalystėje šis įstatas buvo šiek tiek sušvelnintas (žr. Įst 15,12-18; Kun 25,39-46). Plg. su Jer 34,8-16.
22 Kar 4,23: Juk nei jaunatis, nei šabas?: švenčių dienos buvo laikomos palankesnėmis ieškoti pranašo malonės.
32 Kar 4,29: ... nesveikink {jo}: susitikimas ir pasisveikinimas Artimuosiuose Rytuose užima daug laiko. Skubus reikalas reikalauja to atsisakyti. Ir pats Viešpats Jėzus patarė savo mokiniams panašiai elgtis. Žr. Lk 10,4.
42 Kar 4,35: ... berniukas nusičiaudėjo: Dievas įkvėpė gyvybės alsavimą į berniuko lavoną (žr. Pr 2,7); čiaudėjimas rodo, kad gyvybė yra sugrįžusi.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 4

Antroji Karalių knygaSkyrius: 5

 Antroji Karalių knyga
  
 Pagydomas didžiūnas Naamanas
  
2 Kar 5

1 [i1]Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Betgi vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. 2 Kartą, vieno užpuolio metu, aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. 3 „Kadgi mano šeimininkas nueitų pas pranašą Samarijoje, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus“. 4 Naamanas tad nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. 5 „Keliauk, – tarė Aramo karalius, – aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui“.

Naamanas, pasiėmęs su savim dešimt sidabrinių talentų, šešis tūkstančius auksinių šekelių ir dešimt drabužių pakaitų, leidosi į kelionę. 6 Izraelio karaliui jis nunešė laišką šitokio turinio: „Nūn, kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad aš pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį išgydytumei nuo raupsų“. 7 Kai Izraelio karalius perskaitė tą laišką, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: „Argi aš Dievas skirti mirtį ir duoti gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško prie manęs priekabių“.

8 Bet kai Dievo vyras Eliša išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, jis pasiuntė jam žodį: „Kodėl tu persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje“. 9 Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Elišos namų durų. 10 Eliša nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus, tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus“. 11 Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. „Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! 12 Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“[i2] Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. 13 Betgi tarnai, priėję prie jo, kalbėjo jam: „Tėve, – jie sakė, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: 'Nusimaudyk ir būsi švarus'?“ 14 [i3]Jis tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

15 Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Elišą ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Prašyčiau tad priimti dovaną iš savo tarno“. 16 Bet Eliša atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!“ Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakė. 17 Tada Naamanas tarė: „Jeigu ne, tai prašyčiau, kad tavo tarnui būtų duota žemės, kiek gali panešti du mulai,[i4] nes tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ. 18 Betgi VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Prašyčiau, teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju“. 19 Eliša jam tarė: „Eik ramybėje“.

Bet, Naamanui dar netoli tenukeliavus,[i5] 20 Dievo vyro Elišos tarnas Gehazis sau sakė: „Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną, neimdamas iš jo, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, aš bėgsiu jam iš paskos ir iš jo šį tą paimsiu“. 21 Gehazis tad nuskubėjo paskui Naamaną. Pamatęs jį bėgantį iš paskos, Naamanas iššoko iš vežimo jo pasitikti ir tarė: „Ar viskas gerai?“ – 22 „Taip, – atsakė Gehazis, – bet mano šeimininkas pasiuntė mane tau pasakyti: 'Du pranašų būrio mokiniai ką tik atėjo pas mane iš Efraimo aukštumų. Prašyčiau duoti jiems vieną sidabrinį talentą ir dvi drabužių pamainas'“. – 23 „Prašau paimti du talentus!“ – tarė Naamanas ir įtikinėjo jį. Įvyniojęs du sidabrinius talentus į du maišus kartu su dviem drabužių pamainomis, jis padavė juos nešti dviem savo tarnams. Jie nešė juos, eidami pirma Gehazio. 24 Atėjęs prie tvirtovės, jis paėmė iš jų maišus ir pasidėjo namuose. Tada jis paleido vyrus, ir jie nuėjo savo keliu.

25 Įėjęs į vidų, jis atsistojo priešais savo šeimininką. Eliša jo paklausė: „Kurgi buvai, Gehazi?“ Jis atsakė: „Tavo tarnas nebuvo niekur išėjęs“. 26 Tada Eliša jam tarė: „Argi aš nebuvau dvasia su tavimi, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges? 27 Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims“. Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.

  
Išnašos:
12 Kar 5,1-5,7: Nei Aramo karaliaus, nei Izraelio karaliaus vardai nėra minimi. Pasakojimo fonas rodo, kad tuo metu aramėjai buvo galingesni. Dešimt sidabrinių talentų svėrė maždaug 340 kg, o šeši tūkstančiai auksinių šekelių – maždaug 66 kg. Taigi didoka suma!
22 Kar 5,12: Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?: drumzlini Jordano vandenys neprilygsta švariems Damasko kalnų šaltinių vandenims.
32 Kar 5,14: Naujajame Testarnente yra daugiau raupsų ar kitokių ligų išgydymo pavyzdžių (žr. Mt 8,2-3; Mk 1,40-42; Lk 5,12-13; plg. Mt 11,5; Lk 7,22).
42 Kar 5,17: ... žemės, kiek gali panešti du mulai: Naamanas prašė izraeliečių žemių, norėdamas pastatyti aukurą Izraelio Dievui Aramo – Sirijos – krašte.
52 Kar 5,19: Eik ramybėje!: Eliša supranta Naamano padėtį: nors būdamas Izraelio Dievo garbintojas tikėjimu ir gyvenimu, jis turi tarnauti savo šeimininkui – karaliui, garbinančiam pagoniškoje Rimono šventykloje.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 5

Antroji Karalių knygaSkyrius: 6

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 6

Kirvis Jordano upėje

1 Kartą pranašų mokiniai Elišai tarė: „Ši vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, yra mums per ankšta. 2 Prašom leisti nueiti mums prie Jordano, kiekvienam paimti iš ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi“. – „Eikite“, – jis atsakė. 3 Tada vienas jų tarė: „Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais“. – „Taip, eisiu“, – jis atsakė ir 4 juos palydėjo. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. 5 Vienam jų kertant rąstą, jo geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: „Ai, viešpatie! Jis buvo skolintas“. – 6 „Kur jis įkrito?“ – klausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ją ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. 7 „Paimk“, – Eliša tarė. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

Aramėjų pasalos

8 Aramo karalius kariaudamas su Izraeliu, būdavo, tariasi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, – jis tardavo. 9 Bet Dievo vyras duodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą“. 10 Taigi Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

11 Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir jiems tarė: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ – 12 „Nė vienas, mano viešpatie karaliau, – tarė kažkuris pareigūnų, – Eliša, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame“. – 13 „Eikite ir sužinokite, kur jis yra, – paliepė jis, – kad galėčiau pasiųsti vyrus jo suimti“. Jam buvo pranešta: „Eliša yra Dotane“. 14 Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

15 Kai rytą, anksti atsikėlęs, Dievo vyro tarnas išėjo, žiūri, kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ai, šeimininke, – klausė jo tarnas, – ką darysime?“ 16 Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau, negu jų pusėje“. 17 Tada Eliša meldėsi, tardamas: „O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Elišą buvo pilnos raitelių ir ugninių vežimų. 18 Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa“. Ir VIEŠPATS ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliša buvo prašęs.

19 Eliša jiems tarė: „Čia nei kelias tas, nei miestas tas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote“. Ir jis vedė juos į Samariją.

20 Vos jiems įėjus į Samariją, Eliša tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų“. VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė, kad yra atsidūrę Samarijos viduje. 21 O Izraelio karalius, juos pamatęs, Elišos klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ – 22 „Ne, neužmušk“, – jis atsakė. „Nejaugi savo kalaviju ir lanku[i1] tu paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o paskui tegrįžta pas savo valdovą“. 23 [i2]Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, ir jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgula

24 Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben- Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, ją apgulė. 25 [i3]Kadangi apgula tęsėsi, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabrinius šekelius. 26 Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris jam sušuko: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!“ – 27 „Neprašyk manęs!“ – jis atkirto. – „VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos paimti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?“ 28 Vis dėlto karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Ši moteris man sakė: 'Duok savo sūnų. Šiandien mes jį suvalgysime, o rytoj mano sūnų valgysime'. 29 Taigi išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: 'Duok savo sūnų, ir jį suvalgykime'. Bet ji paslėpė savo sūnų“. 30 Karalius, išgirdęs šiuos moters žodžius, persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu. 31 [i4]Jis sušuko: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Elišos galva pasiliks jam ant pečių!“ 32 Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliša sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliša seniūnams tarė: „Ar jūs nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Žiūrėkite tad, kad, pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?“ 33 Dar jam su jais tebekalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: „Iš VIEŠPATIES yra ši nelaimė! Ko daugiau tad aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?“

  
Išnašos:
12 Kar 6,22: Nejaugi savo kalaviju ir lanku tu paėmei ... : kadangi karalius nežudydavo jam pasidavusių belaisvių, jis neturėtų žudyti belaisvių, paimtų Dievo galybe.
22 Kar 6,23: Aramėjai buvo arba taip patenkinti karaliaus svetingumu, arba taip išgąsdinti pranašo jėgos, kad liovėsi kovoję.
32 Kar 6,25: Šios kainos buvo nepaprastai didelės. Apie bado padarinius žr. Įst 28,54-57; Rd 2,20; 4,10.
42 Kar 6,31: Kodė1 karalius kaltino pranašą Elišą, nėra paaiškinama, nes, pasak 8-23 eilučių, tarp karaliaus ir pranašo buvo taika.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 6

Antroji Karalių knygaSkyrius: 7

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 7

1 Bet Eliša tarė: „Klausykite VIEŠPATIES žodžio! 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: šiuo laiku rytoj rinktinių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį prie Samarijos vartų'“.[i1] 2 Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?“ Bet jis atkirto: „Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi“.

Raupsuoti vyrai už miesto vartų

3 Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: „Kam gi turime mirties laukdami čia sėdėti? 4 Jeigu nutarsime eiti į miestą, ten turėsime mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu mus užmuš, mirsime“. 5 Temstant jie pakilo eiti į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri, čia nėra nė vieno žmogaus. 6 Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų bildesį kovos vežimų ir bildesį raitelių – milžiniškos kariuomenės ūžesį. Jie vieni kitiems sakė: „Tikėk manimi, Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius kovoti su mumis!“ 7 Jie tad temstant skubiai davė į kulnis, palikdami savo palapines, arklius bei asilus – visą stovyklą, kaip ji buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

8 Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Tada, išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius, paslėpė. Vėl sugrįžę įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. 9 Tada jie sakė vienas kitam: „Mes negerai elgiamės. Ši diena yra geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams“. 10 Jie tad nuėję pasišaukė miesto vartų sargus ir jiems papasakojo: „Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nėra nieko, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines“. 11 Tada miesto vartų sargai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. 12 Nors buvo naktis, bet karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: „Aš pasakysiu jums, ką aramėjai yra sumanę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos pasislėpti laukuose, manydami: 'Kai jie išeis iš miesto, mes juos gyvus paimsime ir į jų miestą įeisime'“. 13 Tačiau vienas iš dvariškių pasiūlė: „Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, – juk čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime“.

Samarijos apgula baigiasi

14 Paruošus du kovos vežimus ir arklius, karalius pasiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: „Leiskitės į žygį ir ištirkite!“ 15 Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir reikmenų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, 16 žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi rinktinių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį, pagal VIEŠPATIES žodį. 17 Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. 18 Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: „Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o rinktinių miltų saikas už šekelį maždaug šiuo metu rytoj prie Samarijos vartų“, – 19 pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?“ O Eliša buvo atkirtęs: „Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi!“ 20 Taip jam iš tikrųjų atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

  
Išnašos:
12 Kar 7,1: ... prie ... vartų: miesto vartai buvo pagrindinė prekyvietė senovės Artimųjų Rytų sienomis įtvirtintuose miestuose.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 7

Antroji Karalių knygaSkyrius: 8

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 8

Pasakojimo apie šunamietę pabaiga

1 Eliša moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs, kartą kalbėjo: „Susiruošk! Keliauk su savo šeima ir apsigyvenk kur nors kitur, nes VIEŠPATS paskelbė kraštui septynerių metų badą“. 2 Moteris tad susiruošė ir darė, kaip Dievo vyras buvo sakęs. Iškeliavo su savo šeima ir gyveno filistinų krašte septynerius metus. 3 Pasibaigus septyneriems metams, moteris sugrįžo iš filistinų krašto ir atėjo pas karalių reikalauti savo namų ir lauko. 4 O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Sakė: „Prašau man papasakoti apie visus Elišos atliktus nuostabius darbus“. 5 Kai Gehazis pasakojo karaliui, kaip Eliša sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliša buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. „Mano viešpatie karaliau, – tarė Gehazis, – čia yra ta moteris ir šis yra jos sūnus, kurį Eliša atgaivino“. 6 Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Karalius tad paskyrė vieną pareigūną,[i1] tardamas: „Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš jos ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar“.

Eliša ir Damasko karaliai

7 [i2]Eliša nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben-Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: „Dievo vyras yra čia atėjęs“, 8 karalius tarė Hazaeliui: „Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu“. 9 Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, leidosi jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: „Tavo sūnus Aramo karalius Ben-Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: 'Ar pagysiu aš iš šios ligos?'“ 10 Eliša jam tarė: „Eik ir jam pasakyk: 'Tu tikrai pagysi'. Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs“. 11 Eliša, įbedęs akis, įdėmiai į jį žiūrėjo, kol jam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko. 12 „Kodėl mano viešpats verkia?“ – klausė Hazaelis. „Verkiu, – jis atsakė, – nes žinau žalą, kurią tu padarysi izraeliečiams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jų jaunus vyrus, ištaškysi jų mažylius ir perskrosi jų nėščias moteris“. – 13 „Betgi, – klausė Hazaelis, – kaip gali tavo tarnas, toks šuo kaip aš,[i3] įvykdyti tokį svarbų darbą?“ Eliša atsakė: „Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi“.

14 Hazaelis paliko Elišą ir parėjo pas savo valdovą Ben-Hadadą. „Ką tau pasakė Eliša?“ – klausė jį Ben-Hadadas. Jis atsakė: „Jis man pasakė, kad tu tikrai pagysi“. 15 Bet kitą dieną Hazaelis paėmė antklodę ir, sumirkęs ją vandeniu, užklojo karaliui ant veido. Taip Ben-Hadadas mirė, o Hazaelis tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoramo karaliavimas Judo karalystėje

16 [i4]Penktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais – Jehošafatas buvo buvęs Judo karaliumi – Judo karalius Jehošafato sūnus Jehoramas pradėjo karaliauti. 17 Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje. 18 Jis ėjo Izraelio karalių keliais, kaip buvo darę Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. 19 Tačiau VIEŠPATS nenorėjo sunaikinti Judo dėl savo tarno Dovydo, kadangi jis buvo pažadėjęs amžinai išlaikyti žiburį[i5] jam ir jo palikuonims.

20 Jo dienomis Edomas pakėlė maištą prieš Judo valdžią ir pastatė sau karalių. 21 Tada Joramas persikėlė į Zairą su visais savo kovos vežimais. Pakilęs į žygį nakčia, jis puolė jį apsupusius edomiečius ir jo kovos vežimų vadus. Bet jo kariuomenė pabėgo į savo namus. 22 Iki šios dienos Edomas maištavo prieš Judo valdžią. Taip pat ir Libna sukilo tuo pačiu metu.

23 O kiti Joramo darbai – visa, ką jis padarė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 24 Joramas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Ahazijo karaliavimas Judo karalystėje

25 [i6]Dvyliktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais Judo karaliaus Jehoramo sūnus tapo karaliumi. 26 Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo vienerius metus Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Atalija, Izraelio karaliaus Omrio dukraitė. 27 Ir Ahazijas ėjo Ahabo namų keliu, darydamas, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo elgęsi, nes jis buvo Ahabo namų žentas.

28 Jis žygiavo, lydimas Ahabo sūnaus Joramo į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot-Gileado, bet aramėjai Joramą nugalėjo. 29 Karalius Joramas pasitraukė į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis kovojant su Aramo Hazaeliu prie Ramos aramėjai buvo jį ištikę. Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezrėelį aplankyti Ahabo sūnaus Joramo, nes jis buvo sužeistas.

  
Išnašos:
12 Kar 8,6: ... vieną pareigūną: pažodžiui hebrajų kalba eunuchą.
22 Kar 8,7-8,15: Eliša kursto Aramo – Sirijos – karalystėje revoliuciją. Elijas įvykdė tik vieną iš trijų –trečiųjų – jam Dievo prie Horebo duotų įsakų (žr.l Kar 19,15-16). Dabar Eliša imasi vykdyti pirmąjį Elijui Dievo duotą įsaką. Įsako fone glūdi mintis, kad Izraelis turėjo būti nubaustas už savo nuodėmes ir kad Hazaeliui buvo skirta tai padaryti. Elišai dėl to buvo skaudu (žr. 11-12 eilutes), bet, nepaisant to, jis jautė, kad turi vykdyti Dievo valią. Plg. su Oz 14,1-9.
32 Kar 8,13: ... tavo tarnas, toks šuo, kaip aš: Hazaelis dedasi esąs nevertas tokios užduoties (žr. 1 Sam 24,14; 2 Sam 9,8), nekreipdamas dėmesio į nusikaltimus, kuriuos jis padarys užgrobęs karaliaus sostą. Žr. 12-ąją eilutę.
42 Kar 8,16: Judo Jehoramas tapo karaliumi vietoje savo tėvo Jehošafato, Izraelio Ahazijui valdant. Jis valdė Judo karalystę 848-841 m. prieš Kristų.
52 Kar 8,19: ... amžinai išlaikyti žiburį ... : žiburys – Dovydo dinastijos amžinumo ženklas. Žr. 2 Sam 21,17; 1 Kar 11,36; 15,4.
62 Kar 8,25-8,29: Judo Ahazijas buvo skirtingas asmuo nuo Izraelio Ahazijo (žr. 2 Kar 1,2-18; 1 Kar 22,40.51-53). Panašiai kaip Ahabas, Joramas prašė Judo karaliaus pagalbos. Ahazijo apsilankymas pas Joramą buvo pradžia tragiškų įvykių, aprašomų tolesniame skyriuje. Ir Rama, ir Ramot-Gileadas ženklina tą patį miestą Transjordanijoje.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 8

Antroji Karalių knygaSkyrius: 9

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 9

Elišos mokinys patepa Izraelio karaliumi Jehu'ą

1 [i1]Tada pranašas Eliša, pasišaukęs vieną iš pranašų mokinių, jam tarė: „Pasiruošk kelionei! Pasiimk su savimi šį aliejaus ąsotį ir eik į Ramot-Gileadą. 2 Ten nuėjęs, susirask Nimšio sūnaus Jehošafato sūnų Jehu'ą. Įėjęs paliepk jam atsikelti ir palikti savo bičiulius, nusivesk į nuošalų kambarį. 3 Paėmęs ąsotį aliejaus, išpilk jį jam ant galvos, tardamas: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš patepu tave Izraelio karaliumi“. Tada, atidaręs duris, bėk! Nedelsk!'“ 4 Jaunuolis, pranašo tarnas, tad iškeliavo į Ramot-Gileadą. 5 Atėjęs žiūri, kariuomenės vadai tariasi. Jis tarė: „Vade, aš turiu tau žinią!“ – „Kuriam iš mūsų?“ – paklausė Jehu'as. „Tau, vade“. 6 Jehu'as tad atsikėlė ir įėjo į vidų. Jaunuolis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš patepu tave karaliumi VIEŠPATIES tautai – Izraeliui. 7 Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus. Taip aš atkeršysiu Jezabelei už kraują savo tarnų pranašų ir už kraują visų VIEŠPATIES tarnų. 8 Visi Ahabo namai žus. Aš nukirsiu nuo Ahabo visus vyriškius – vergus ir laisvus – Izraelyje. 9 Su Ahabo namais elgsiuosi, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir kaip pasielgiau su Ahijo sūnaus Baašos namais. 10 Šunys ės Jezabelę Jezrėelio laukuose, nebus kam palaidoti'“. Tada, atidaręs duris, jis išbėgo.

  
Išnašos:
12 Kar 9,1-9,17: Eliša įvykdo antrąjį dar neįvykdytą įsaką, duotą Elijui ant Sinajaus kalno (žr. 2 Kar 8,7-15).
22 Kar 9,11: ... tas kvaiša: hebrajų kalba mešūg’a, o žemaičių tarme mišugena. Apskritai toks buvo žmonių požiūris į pranašus. Žr. Oz 9,7; Jer 29,26. Nors žodis pats savaime nėra užgaulus, bet buvo vartojamas kaip pasityčiojimas. Taip daro ir Jehu’as.
32 Kar 9,13: Panašiai minia pagerbė ir Jėzų karališka garbe. Žr. Mt 21,8.
42 Kar 9,22: ... savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus: siejamus su svetimų dievų garbinimu.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 9

Antroji Karalių knygaSkyrius: 13

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 13

Pranašo Elišos mirtis

14 Elišai susirgus mirtina liga, Izraelio karalius Joašas nuėjo jo aplankyti. „Mano tėve, mano tėve,[i4] – kalbėjo verkdamas jo, – tu Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!“ 15 Eliša jam tarė: „Paduok lanką ir strėlių“. Jis padavė lanką ir strėlių. 16 [i5]„Įtempk lanką!“ – jis tarė Izraelio karaliui. Jam įtempus lanką, Eliša uždėjo savo rankas karaliui ant rankų 17 ir tarė: „Atidaryk langą į rytų pusę!“ Jis atidarė langą. Eliša paliepė: „Paleisk!“ Jis paleido. Tada Eliša tarė: „Strėlė VIEŠPATIES pergalės, strėlė pergalės prieš Aramą! Tu visiškai sutriuškinsi aramėjus prie Afeko“. 18 Jis tęsė: „Nūn paimk strėles“. Karalius paėmė. „Duok jomis į žemę!“ – jis tarė Izraelio karaliui. Sudavęs tris kartus, jis sustojo. 19 Dievo vyras ant jo supyko ir tarė: „O kad būtumei sudavęs penketą ar šešetą kartų! Tu būtumei visiškai sunaikinęs Aramą, dabar gi tik tris kartus Aramą tenugalėsi“.

20 Eliša mirė ir buvo palaidotas. Tuo metu moabiečių gaujos užpuldinėdavo kraštą metų pradžioje. 21 Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Elišos kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų.

  
Išnašos:
12 Kar 13,6: ... šventasis stulpas: deivės Ašeros simbolis. Žr. Iš 34,13 paaiškinimą.
22 Kar 13,12-13,13: Joašo karaliavimo užsklanda pakartojama 2 Kar 14,15-16 tekste.
32 Kar 13,13: ... Jeroboamas: šis Jeroboamas yra Jeroboamas II, skirtingas nuo Jeroboamo I, kuris minimas 11-oje eilutėje.
42 Kar 13,14: Mano tėve, mano tėve!: karalius pareiškia tokius pat jausmus, kaip kadaise Eliša pareiškė Elijui. Pranašų mokiniai duodavo šį titulą savo būrių galvoms (žr. 2 Kar 6,21; 8,9). ... Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!: pranašas Eliša buvo veiksmingesnis už Izraelio kovos vežimus ir kavaleriją ginant Sandoros bendrijos tikėjimą. Žr. 2 Kar 2,12.
52 Kar 13,16-13,19: Simboliški veiksmai, panašūs į veiksmus kitose knygose. Žr. Iš 17,8-13; Joz 8,18-29; Ez 4,1-15.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 13