BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2019 09 15 Sekmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Karalių knygaSkyrius: 18

 Antroji Karalių knyga
  
 E. JUDO KARALYSTĖ PO 721 METŲ PRIEŠ KRISTŲ
  
2 Kar 18

Hezekijo karaliavimo Jeruzalėje įvadas

1 [i1]Trečiaisiais Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos metais Judo karaliaus sūnus Hezekijas tapo karaliumi. 2 Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Zecharijo duktė, vardu Abi. 3 Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas. 4 Jis išnaikino aukštumų alkus, sutrupino paminklinius akmenis ir nukirto šventąjį stulpą. [i2]Varinį žaltį, kurį Mozė buvo padirbdinęs, sudaužė į gabalus, nes iki tų dienų izraeliečiai degindavo jam smilkalus. Jis buvo vadinamas Nehuštanu.[i3] 5 Hezekijas pasitikėjo tik VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Panašaus į jį nebuvo tarp visų Judo karalių nei po jo, nei prieš jį. 6 Jis buvo ištikimai atsidavęs VIEŠPAČIUI. Hezekijas niekad nepasitraukė nuo VIEŠPATIES, bet laikėsi įsakymų, kuriuos VIEŠPATS buvo davęs per Mozę. 7 VIEŠPATS buvo su juo, ką tik jis imdavosi daryti, jam sekėsi. Jis pakėlė maištą prieš Asirijos karalių ir jam netarnavo; 8 jis padarė sau pavaldžius filistinų sargybos bokštus ir įtvirtintus miestus iki pat Gazos ir jos žemių.

Samarijos kritimas: santrauka

9 Ketvirtaisiais karaliaus Hezekijo metais, – tai buvo Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos septintieji metai, – Asirijos karalius Šalmaneseras atžygiavo prieš Samariją ir ją apgulė.[i4] 10 Tretiems metams baigiantis, ją paėmė. Šeštaisiais Hezekijo metais, – tai buvo devintieji Izraelio karaliaus Hošeos metai, – Samarija buvo paimta. 11 Asirijos karalius ištrėmė izraeliečius į Babiloniją, apgyvendino juos Halahe prie Hobaro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose. 12 Tai įvyko dėl to, kad jie neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir sulaužė jo sandorą, visai nepaisydami ir nevykdydami, ką Mozė buvo įsakęs.

Sancheribo invazija

13 [i5]Keturioliktaisiais karaliaus Hezekijo metais Asirijos karalius Sancheribas[i6] išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir juos paėmė. 14 Judo karalius Hezekijas nusiuntė Asirijos karaliui į Lachišą šį žodį: „Aš nusikaltau. Palik mane. Kokią tik man duoklę uždėsi, aš nešiu“. Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Hezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimties talentų aukso. 15 Hezekijas atidavė jam visą sidabrą, esantį VIEŠPATIES Namuose ir karaliaus rūmų ižduose. 16 Tuo metu Hezekijas nulupo auksą nuo VIEŠPATIES Namų durų ir nuo durų staktų, kurias pats Judo karalius buvo aptraukęs auksu, ir atidavė jį Asirijos karaliui.

17 [i7]Asirijos karalius pasiuntė Tartaną, Rab-Sarį ir Rab-Šakę iš Lachišo pas karalių Hezekiją į Jeruzalę su stipriomis pajėgomis. Jie leidosi į žygį ir, atžygiavę į Jeruzalę, nuėjo ir išsirikiavo mūšiui prie Aukštutinio tvenkinio vandentiekio ant kelio į Velėtojo lauką. 18 Jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo rūmų valdytojas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas.

19 Rab-Šakė į juos kreipėsi: „Prašom pasakyti Hezekijui: 'Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? 20 Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane? 21 Pasižiūrėk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki, – yra iš tikrųjų palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki'. 22 O jeigu man jūs sakysite: 'VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime', – argi jis nėra tas, kurio aukštumų šventoves ir aukurus Hezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro? 23 O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: 'Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu susirasi jiems šitiek raitelių'. 24 Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną iš mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas! 25 Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: 'Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!'“

26 Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joahas kreipėsi į Rab- Šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai.[i8] Mes suprantame. Nekalbėki mums Judo žmonių kalba,[i9] ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint“. 27 Bet Rab-Šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“

28 Tada Rab-Šakė pažengė į priekį ir sušuko garsiu balsu Judo žmonių kalba: „Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių! 29 Taip kalbėjo karalius: 'Nesiduokite Hezekijo mulkinami, nes jūsų iš mano rankos išgelbėti jis negali! 30 Neleiskite Hezekijui, kad jus suvedžiotų ir lieptų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: 'VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas į rankas Asirijos karaliui'. 31 Neklausykite Hezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio bei nuo savo paties figos ir galės gerti vandens iš savo talpyklos, 32 kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, – grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, – kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte. Neklausykite Hezekijo, kai suvedžioja jus, sakydamas: 'VIEŠPATS išgelbės mus!' 33 Argi bent vienas tautų dievų išgelbėjo savo kraštą nuo Asirijos karaliaus rankų? 34 Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur yra dievai Sefarvajimų, Henos ir Ivos? Ar jie išgelbėjo nuo mano rankų Samariją? 35 Kuris gi šių kraštų dievų yra kada nors išgelbėjęs savo kraštą nuo mano rankų? Taigi nejau VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankos'“.

36 Bet žmonės tylėjo, nesakydami nė žodžio jam, nes karaliaus įsakymas buvo: „Neatsakykite jam!“ 37 Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų valdytojas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas nuėjo pas Hezekiją perplėštais drabužiais ir pranešė jam, ką Rab-Šakė buvo pasakęs.

  
Išnašos:
12 Kar 18,1-20,21: Hezekijo karaliavimas. Hezekiją įkvėptasis Deuteronomistinės istorijos autorius labai vertina ir jo valdymui skiria daug vietos. Be to, jo karaliavimas buvo svarbus ir politiniams įvykiams, ir Sancheribo invazijai (žr. 2 Kar 18,13), ir pranašo Izaijo veiklai (žr. 2 Kar 19,2).
22 Kar 18,4: ... šventąjį stulpą: deivės Ašeros simbolį.
32 Kar 18,4: Varinį žaltį < ... > ... Nehuštan{u}: žr. Sk 21,6-9. Šis varinis žaltys, be abejo, turėjo aibę neigiamų bruožų, nes žaltys buvo vienas iš Baalo simbolių.
42 Kar 18,9: ... Šalmaneseras atžygiavo prieš Samariją ir ją apgulė: žr. 2 Kar 16,9 paaiškinimą.
52 Kar 18,13: Pakartojama Iz 36,1-38,8.21.22 tekstas.
62 Kar 18,13: ... Sancheribas: Asirijos karaliaus Sargono II įpėdinis. Jis kariavo su Judo karalyste.
72 Kar 18,17: Trys Asirijos karaliaus pareigūnai: Tartan{as} – generolas, Rab-Sar{is} – vyriausiasis eunuchas ir Rab-Šakė – vyriausiasis karaliaus dvariškis.
82 Kar 18,26: ... aramėjiškai: po Babilonijos tremties (587-538 m. prieš Kristų) aramėjų kalba tapo šnekamąja žydų kalba Palestinoje.
92 Kar 18,26: ... Judo žmonių kalba: hebrajų kalba, kurią ilgainiui pakeitė aramėjų kalba.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 18

Antroji Karalių knygaSkyrius: 19

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 19

Hezekijas ir pranašas Izaijas

1 Tai išgirdęs, karalius Hezekijas perplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. 2 O rūmų valdytoją Eljakimą, raštvedį Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutine, pasiuntė pas Amozo sūnų Izaiją. 3 „Taip kalbėjo karalius, – jie tarė jam, – ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! 4 Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius Rab-Šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeisti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Sukalbėk maldą už likutį, kuris yra čia“.

5 Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Hezekijo dvariškiams 6 Izaijas tarė: „Pasakykite savo valdovui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. 7 Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo'“.

Rab-Šakė sugrįžta pas savo valdovą. Sancheribo laiškas Hezekijui

8 Sugrįžęs Rab-Šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. 9 Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Etiopijos karalių: „Jis pakilo karo žygiui prieš tave“. Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Hezekiją, kad pasakytų: 10 „Taip kalbėsite Judo karaliui Hezekijui: 'Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. 11 Štai tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? 12 Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai – Gozaną, Haraną, Rezefą ir Edeno žmones Telesare – gynė jų dievai? 13 Kur nūnai karalius Hamato ir karalius Arpado, ir karalius Sefarvajimų miesto, ir karalius Henos, ir karalius Ivos?'“

14 Hezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir jį perskaitė. Tada, palipęs į VIEŠPATIES Namus, jį išskleidė VIEŠPATIES akivaizdoje. 15 Hezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. 16 Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sancheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. 17 Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, 18 sumetė jų dievus į ugnį, nors jie buvo ne dievai, bet žmogaus rankų padaras, – medis ir akmuo, – ir taip juos sunaikino. 19 Nūnai, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankos, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tu tik vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“

Pranašas Izaijas užtaria

20 Tada Amozo sūnus Izaijas atsiuntė Hezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sancheribo: 'Aš girdėjau!' ''- 21 [i1]Šis yra žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:

„Niekina tave, tyčiojas iš tavęs

mergelė, Ziono dukra;[i2]

kraipo galvą už tavo nugaros dukra Jeruzalė.[i3]

22 Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,

prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? –

Prieš Izraelio Šventąjį!

23 Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš VIEŠPATIES

ir sakei: 'Savųjų vežimų aibe

kalnų viršūnes pasiekiau,

pačias Libano atšlaites;

iškirtau jo aukštuosius kedrus,

puošniuosius kiparisus;

pasiekiau aukščiausią viršūnę,

jos miško patį tankumyną.

24 Kasiau šulinius

ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;

savo kojų padais

išdžiovinau visas Egipto upes'.

25 Argi tu negirdėjai,

kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų?

Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,

dabar įvykdžiau!

Dėl to tvirčiausius miestus tu sugriaut galėjai,

griuvėsių krūvomis juos paversti.

26 Bejėgiai buvo jų gyventojai,

išgąsčio ir gėdos apimti

tarsi žolės laukuose,

kaip gležna žaluma,

lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.

27 Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini,

ar esi įniršęs ant manęs –

viską žinau!

28 Todėl, kad niršai ant manęs

ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,

įversiu savo kablį tau į šnerves,

pažabosiu savo žąslais tau nasrus.

Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,

tave atgal parvarysiu“.

Ženklas Hezekijui

29 „Hezekijau, šis tau bus ženklas:[i4] 'Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais – kas užaugs nesėta, o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! 30 Judo namų likučiai įleis vėlei žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, 31 nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Ziono kalno išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!'

32 Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: 'Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. 33 Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! 34 Nes aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo'“.

Sancheribas pasitraukia

35 [i5]Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, žiūri, visur guli lavonai. 36 Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir, sugrįžęs namo, gyveno Ninevėje. 37 [i6]Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Šarezeras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Jo sūnus Esarhadonas tapo karaliumi jo vietoje.

  
Išnašos:
12 Kar 19,21-19,31: 21-28 eilutėse – Dievo žodis Sancheribui; 29-31 eilutėse – Dievo žodis Jeruzalei. Sancheribas įamžino savo žygi į Finikiją, Filistiją ir Judo karalystę išsamiu aprašu, kuris papildo 2 Kar 18-19 pasakojimą.
22 Kar 19,21: ... mergelė, Ziono dukra: švelnios meilės žodžiai mylimajai.
32 Kar 19,21: ... dukra Jeruzalė: švelnios meilės žodžiai mylimajai.
42 Kar 19,29: ... ženklas: arba priežodžiu tapęs posakis: Gerovė lydi nelaimę, arba patvirtina, kad po dvejų metų gyvenimas grįš į įprastas vėžes.
52 Kar 19,35: Graikų istorikas Herodotas V a. prieš Kristų užsimena apie asirų pralaimėjimą prie Egipto sienos. Jo žiniomis, asirai pralaimėjo dėl to, kad pelės sugraužė jų lankų temples ir kitus odinius kareivių reikmenis. Pelės gali užkrėsti maru (žr. 1 Sam 6,4-5). Maro epidemiją įkvėptasis autorius susieja su Dievo angelu – galutine priežastimi. Šventojo Rašto žmogiškieji autoriai antrinių priežasčių – gamtos ir istorijos veiksnių – neskiria nuo pradinės priežasties – Dievo.
62 Kar 19,37: Apie Sancheribo nužudymą rašo ir nešventraštiniai šaltiniai. Tai įvyko 681 m. prieš Kristų, praėjus dvidešimčiai metų nuo jo žygio į Jeruzalę.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 19

Antroji Karalių knygaSkyrius: 20

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 20

Hezekijo liga ir išgijimas

1 Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi'“. 2 Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: 3 „Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!“ Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. 4 Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis: 5 „Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Hezekijui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas: aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu. Trečią dieną tu nueisi į VIEŠPATIES Namus. 6 Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išvaduosiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą'“. 7 Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų“.

8 O Hezekijas Izaiją paklausė: „Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?“ 9 Izaijas tarė: „Šis yra ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką yra pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paeitų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?“ – 10 „Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, – atsakė Hezekijas, – verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų“. 11 Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų.

Pasiuntiniai iš Babilono

12 [i1]Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach-Baladanas,[i2] išgirdęs apie Hezekijo ligą, atsiuntė pasiuntinius su laiškais ir dovana Hezekijui. 13 Hezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė visą savo iždą – sidabrą, auksą, prieskonių ir rinktinio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visa, kas buvo jo ižduose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje jo karalystėje, ko Hezekijas nebūtų jiems parodęs. 14 Tada pas karalių Hezekiją atėjo pranašas Izaijas ir jį paklausė: „Ką tau tie vyrai sakė? Iš kur jie pas tave atėjo?“ Hezekijas atsakė: „Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono“. – 15 „Ką jie pamatė tavo rūmuose?“ – Izaijas toliau klausė. Hezekijas atsakė: „Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs“.

16 Tada pranašas Izaijas tarė Hezekijui: „Klausykis VIEŠPATIES žodžio: 17 'Tikėk manimi, ateina dienos, kai visa, kas yra tavo rūmuose, ir visa, ką tavo protėviai yra sukaupę iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nebus nieko palikta, – taip kalbėjo VIEŠPATS. 18 Ir iš tavųjų palikuonių, gimusių iš tavęs, kai kurie bus paimti. Jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!'“ 19 Hezekijas atsakė Izaijui: „VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus“. Mat jis sau pagalvojo: „Kodėl gi ne, jei mano dienomis bus ramu ir saugu“. 20 O kiti Hezekijo darbai, visi jo žygdarbiai ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentiekį,[i3] ir kaip jis atvedė vandenį į miestą, – argi tai nėra aprašyta Judo karalių Metraščių knygoje? 21 Hezekijas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Manasas tapo karaliumi jo vietoje.

  
Išnašos:
12 Kar 20,12-20,19: Pakartojama Iz 39,1-8 tekstas. Izaijas buvo priešingas sąmokslui.
22 Kar 20,12: ... Baladano sūnus Merodach-Baladanas: asirų kalba Marduk-Apal-Iddina, t. y. Marduk{as} davė man sūnų. Būdamas Babilonijos provincijos karaliumi, jis rengė sąmokslą prieš Asiriją. Maždaug 703 m. prieš Kristų jis bandė įtraukti į sąmokslą prieš Asiriją ir Hezekiją.
32 Kar 20,20: ... tvenkinį ir vandentiekį: nūdien ši tvenkinį ir vandentiekį Jeruzalės gyventojai vadina Siloamo tvenkiniu ir Hezekijo tuneliu. Nuo Gihono šaltinio Kidrono slėnio šiaurėje už miesto sienų Hezekijas pasirūpino iškasti tunelį, kad vanduo patektų į požeminį tvenkinį, esantį daugiau kaip už 500 m priešingame kalvos šone, pietinėje įtvirtinto miesto dalyje. Beveik visą tunelį galima pereiti nepasilenkus. Jis yra siauras ir vingiuotas. Susitikus su einančiu priešinga kryptimi, sunku prasilenkti.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 20

Antroji Karalių knygaSkyrius: 21

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 21

Manaso karaliavimas Judo karalystėje

1 [i1]Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Hefziba. 2 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais nusikaltimais tautų, kurias VIEŠPATS buvo nuvaręs nuo kelio izraeliečiams. 3 Jis atkūrė aukštumų alkus, kurias jo tėvas Hezekijas buvo sunaikinęs, atstatė aukurus Baalui ir padarė šventąjį stulpą, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas. Jis garbino visas dangaus galybes ir joms tarnavo. 4 Jis statė aukurus VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Jeruzalėje aš apgyvendinsiu savo vardą“. 5 Visoms dangaus galybėms jis statė aukurus abiejuose Namų kiemuose. 6 Savo sūnų jis pervedė per ugnį, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Be paliovos darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, jam supykinti. 7 Ašeros drožinį, kurį buvo padaręs, pastatė Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS Dovydui ir jo sūnui Saliamonui kalbėjo: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią esu išsirinkęs iš visų Izraelio giminių, aš apgyvendinsiu savo vardą amžinai. 8 Ateityje nebeleisiu daugiau Izraeliui pajudinti kojos iš žemės, kurią daviau jų protėviams, jei tik jie ištikimai laikysis viso, ką jiems įsakiau, ir viso mokymo, kurį jiems davė mano tarnas Mozė“. 9 Bet jie neklausė, ir Manasas suvedžiojo juos daryti daugiau pikta už tautas, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraeliečių atėjimo metu.

10 [i2]Per savo tarnus pranašus VIEŠPATS kalbėjo: 11 „Kadangi Judo karalius Manasas padarė šiuos bjaurius nusikaltimus, – nedorumu pralenkė visa, ką prieš jį buvo darę amoriečiai, – kadangi jis vedė ir Judą į nuodėmę su savo stabais, – 12 tikrai taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: – Štai Jeruzalei ir Judui atvedu tokią nelaimę, kad net ausys spengs kiekvienam, kuris tik apie ją išgirs. 13 Panaudosiu Jeruzalei tą pačią matavimo virvę,[i3] kaip Samarijai, ir tą patį pasvarą,[i4] kaip Ahabo namams, taip šluostysiu Jeruzalę, kaip yra šluostoma lėkštė, trindamas ir apversdamas. 14 Atmesiu savo paties paveldo likutį ir atiduosiu juos į rankas jų priešams. Jie taps auka ir grobiu visiems savo priešams, 15 nes darė, kas yra nedora mano akyse, ir mane vedė į pyktį nuo dienos, kai jų protėviai išėjo iš Egipto, iki šios dienos“.

16 [i5]Be to, Manasas išliejo tiek daug nekalto kraujo, kad jis pripildė kraujo Jeruzalę iki kraštų, nebeminint jo nuodėmės, kuria jis įtraukė Judą į nuodėmę – daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse.

17 O kiti Manaso darbai – visa, ką darė, ir jo padaryta nuodėmė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 18 Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode – Uzos sode. Jo sūnus Amonas tapo karaliumi jo vietoje.

Amono karaliavimas Judo karalystėje

19 Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo Haruzo duktė, vardu Mešulemeta iš Jotbos. 20 Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Manasas. 21 Visur jis ėjo keliu, kuriuo buvo ėjęs jo tėvas, tarnavo stabams, kuriems buvo tarnavęs jo tėvas, ir juos garbino. 22 VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, jis paliko ir VIEŠPATIES keliu nėjo. 23 Amono dvariškiai surengė prieš jį sąmokslą ir nužudė karalių savo rūmuose. 24 Bet šalies žmonės užmušė visus sąmokslo prieš karalių Amoną dalyvius ir jo vietoje pastatė karaliumi jo sūnų Jošiją.

25 O kiti Amono darbai, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 26 Jis buvo palaidotas savo kape Uzos sode, o jo sūnus Jošijas tapo karaliumi jo vietoje.

  
Išnašos:
12 Kar 21,1-21,26: Pasak įkvėptojo Deuteronomistinio istoriko ir teologo, tai buvęs Judo karalystės atkritimo nuo Dievo ir nedorumo laikotarpis. Hezekijo reformų padarinius karaliai Manasas ir Amonas sunaikino. Šiek tiek skirtingai šį laikotarpį vertina kitas Senojo Testamento istorikas ir teologas – Kronikininkas. Žr. 2 Kr 33.
22 Kar 21,10-21,15: Šis skaitinys buvo parašytas po Jeruzalės sunaikinimo 587 m. prieš Kristų. Už Jeruzalės sunaikinimą ir Judo karalystės žūtį kaltinamas Manasas.
32 Kar 21,13: ... matavimo virvę ... pasvarą: paprastai matavimo virvė ir pasvaras yra statybos įrankiai, bet šiuo atveju Jahvės – Sandoros Dievo – rankose jie padės sunaikinti. Judo karalystės likimas yra panašus į Samarijos likimą. Žr. Iz 34,11; Rd 2,8; Am 7,7-9.
42 Kar 21,13: ... matavimo virvę ... pasvarą: paprastai matavimo virvė ir pasvaras yra statybos įrankiai, bet šiuo atveju Jahvės – Sandoros Dievo – rankose jie padės sunaikinti. Judo karalystės likimas yra panašus į Samarijos likimą. Žr. Iz 34,11; Rd 2,8; Am 7,7-9.
52 Kar 21,16: Manasas persekiojo Sandoros su Dievu sekėjus ir suvarė juos į pogrindį. Pasak legendos, pranašas Izaijas buvo Manaso persekiojimo auka.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 21

Antroji Karalių knygaSkyrius: 22

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 22

Jošijas ir Sandoros su Dievu atnaujinimas

1 [i1]Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo trisdešimt vienerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Adajo duktė, vardu Jedida iš Bozkato. 2 Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.

3 Aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais[i2] karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Azalijo sūnų Šafaną[i3] į VIEŠPATIES Namus, tardamas: 4 „Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių. 5 Tepaduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namų darbininkams, taisantiems Namus, – 6 ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams. Tepanaudoja jį pirkti medžiui ir skaldytam akmeniui Namams taisyti. 7 Tačiau ataskaitos už jiems perduotą sidabrą tenebūna reikalaujama, nes jie sąžiningai elgiasi“.

Atrandama Mokymo knyga

8 [i4]Vyriausiasis kunigas Hilkijas raštininkui Šafanui tarė: „Radau Mokymo knygą VIEŠPATIES Namuose“. Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir jis ją perskaitė. 9 Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė karaliui: „Tavo tarnai išpylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir padavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus“. 10 Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: „Kunigas Hilkijas man davė knygą“. Šafanas ją karaliui garsiai perskaitė.

11 [i5]Išklausęs Mokymo knygos žodžius, karalius persiplėšė savo drabužius. 12 Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajo sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajui, tardamas: 13 „Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių vykdyti visa, kas apie mus yra parašyta“.

Teiraujamasi pranašės Huldos

14 Taigi kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asajas nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Ten jos teiravosi. 15 Ji jiems pasakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: 16 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė. 17 Už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykindami mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas'. 18 Bet Judo karaliui, siuntusiam jus pasiteirauti VIEŠPATIES, taip sakykite: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: o dėl žodžių, kuriuos girdėjai... – 19 kadangi tavo širdis nusigando ir tu nusižeminai prieš VIEŠPATĮ, išgirdęs, kad aš nutariau paversti šią vietą su jos gyventojais klaiku ir prakeikimu, ir kadangi tu persiplėšei savo drabužius, verkdamas mano akivaizdoje, išgirdau ir aš tave. Tai VIEŠPATIES žodis! 20 Todėl, tikėk manimi, surinksiu tave pas tavo protėvius, ir tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimės, kurią aš atvesiu šiai vietai'“.

Jie tad parnešė karaliui šį atsakymą.

  
Išnašos:
12 Kar 22,1-22,20: Jošijo karaliavimo pradžia, Dievo Namų – Šventyklos – atnaujinimas ir Mokymo knygos – Mozės Įstatymo – atradimas. Jošijas yra įkvėptojo Deuteronomistinio autoriaus mėgstamas karalius už jo religinę reformą (žr. 2 Kar 23).
22 Kar 22,3: Aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais: 621 m. prieš Kristų.
32 Kar 22,3: ... Šafan{ą}: lietuvių kalba Kiškį. Jis buvo vienos svarbios šeimos galva, karaliaus raštininkas, rastos Mokymo, Mozės Įstatymo, knygos globėjas ir skaitytojas (žr. 2 Kr 34,8-9.15-20). Jis ir jo sūnūs rėmė Jošijo reformą ir pranašą Jeremiją. Žr. Jer 26,24.
42 Kar 22,8-22,10: Mokymo knyga, ritinys, hebrajiškai Tora, arba Mozės Įstatymo knyga. Daug istorikų šį radinį laiko pradine Pakartoto Įstatymo knygos šerdimi (žr. Pakartoto Įstatymo knygos įvadą).
52 Kar 22,11-22,13: Karaliaus Jošijo išgąstis ir nuoroda į Dievo pyktį liudija, kad atrastoji Mokymo knyga buvo Pakartoto Įstatymo skaitiniai: žr. Įst 6,13-15; 28,15-24.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 22

Antroji Karalių knygaSkyrius: 23

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 23

Mokymo knygos skaitymas ir Sandoros atnaujinimas

1 [i1]Karaliaus pašaukti, pas jį susirinko visi Judo ir Jeruzalės seniūnai. 2 Karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus, kartu su juo nuėjo visi Judo žmonės, visi Jeruzalės gyventojai, kunigai, pranašai – visi žmonės, jauni ir seni. Visiems girdint, jis perskaitė jiems visą VIEŠPATIES Namuose atrastą Sandoros knygą. 3 Karalius stovėjo prie šulo ir padarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje sekti VIEŠPAČIU, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visu gyvasčiu, vykdant įrašytus šioje knygoje šios sandoros žodžius. Visi žmonės įsipareigojo sandorai.

Religinė reforma Judo karalystėje

4 Tada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, jo pavaduotojams kunigams ir slenksčio sargams išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms. Sudeginus juos už Jeruzalės sienų Kidrono atšlaitėse, paliepė jų pelenus nunešti į Bet-Elį. 5 Jis panaikino netikrus kunigus, kurie buvo Judo karalių paskirti deginti smilkalams aukštumų alkuose[i2] prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse, taip pat ir tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms. 6 Išnešęs iš VIEŠPATIES Namų Ašeros drožinį į Kidrono slėnį už Jeruzalės sienų, sudegino jį Kidrono slėnyje; sutrynė Ašerą į dulkes ir jos dulkes išbarstė ant paprastų žmonių kapų. 7 Jis nugriovė šventųjų kekšių būstus,[i3] buvusius VIEŠPATIES Namuose toje vietoje, kur moterys audė Ašerai aprangą.

8 Visus Judo miestų kunigus sutelkė į Jeruzalę ir užteršė nuo Gebos iki Beer-Šebos aukštumų alkus, kuriuose kunigai buvo deginę smilkalus. Jis nugriovė ir vartų aukštumų alkus, esančius prie įėjimo į miesto valdytojo Jehošuos vartus, prie miesto vartų kairiojo šono. 9 Tačiau Jeruzalėje aukštumų alkų kunigai prie aukuro neidavo, o neraugintą duoną valgydavo tarp savųjų. 10 Esantį Ben-Hinomo slėnyje Tofetą[i4] jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebevestų savo sūnaus ar dukters per ugnį kaip aukos Molechui. 11 Jis pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Natan-Melecho būsto, buvusio didžiajame pastate,[i5] o saulės vežimus sudegino. 12 Aukurus, esančius ant stogo prie Ahazo viršutinio aukšto, kuriuos buvo padarę Judo karaliai, ir aukurus, kuriuos buvo padaręs Manasas abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose, nugriovė. Skubiai juos iš ten pašalinęs, jų skeveldras išmetė į Kidrono slėnį. 13 Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono pastatytus aukštumų alkus, kurie buvo priešais Jeruzalę į pietus nuo Blogo elgesio kalno, sidoniečių stabui Ašerai, Moabo stabui Chemošui ir amoniečių stabui Milkomui. 14 Sutrupinęs jų akmenis ir nukirtęs šventuosius stulpus, jų vietas apkrovė žmonių kaulais.

Religinė reforma buvusioje Izraelio karalystėje

15 Be to, Bet-Elio aukurą – aukštumų alką, pastatytą Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, jis išardė: ir tą aukurą, ir tą aukštumų vietą. Jis sudegino tą aukštumų alką, pavertė jį dulkėmis; sudegino ir šventąjį stulpą.

16 Apsidairęs Jošijas pamatė ant kalvos kapus. Jis pasiuntė atnešti iš kapų kaulų ir, sudeginęs juos ant aukuro, jį užteršė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro iškilmių dieną. Apsižvalgęs karalius pamatė kapą Dievo vyro, kuris buvo išpranašavęs šiuos dalykus. 17 Jis paklausė: „Kieno yra tas antkapis, kurį matau?“ Miesto žmonės jam paaiškino: „Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Bet-Elio aukurui“. – 18 „Palikite jį ramybėje, – tarė karalius, – tenejudina niekas jo kaulų“. Jie tad paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.

19 Be to, Jošijas sunaikino ir visus alkus aukštumų vietose, esančius Samarijos miestuose, kuriuos, pykindami VIEŠPATĮ, buvo pastatę Izraelio karaliai. Su jais jis darė lygiai taip, kaip buvo padaręs Bet- Elyje. 20 Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų degino žmonių kaulus. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę.

Perėjimo iškilmių šventimas

21 Karalius įsakė visiems žmonėms: „Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Perėjimą, kaip įsakyta Sandoros knygoje“. 22 Iš tikrųjų Perėjimo auka tokiu būdu nebuvo švęsta nuo dienų teisėjų, valdžiusių Izraelį, ir per visas Izraelio karalių ar Judo karalių dienas. 23 Tik aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais Perėjimo auka buvo švęsta tokiu būdu VIEŠPAČIUI Jeruzalėje.

Įvairios pastabos apie reformą

24 Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus[i6] ir stabus bei visus esančius Judo krašte ir Jeruzalėje bjaurius dalykus, idant įvykdytų mokymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose. 25 Prieš jį nebuvo kito karaliaus kaip jis, atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi, ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės mokymą, nei po jo nekilo nė vienas kaip jis.

26 Tačiau VIEŠPATS nepaliovė smarkiai pykti ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai. 27 VIEŠPATS tarė: „Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą – Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: 'Ten gyvens mano vardas!'“

Jošijo karaliavimo galas

28 O kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 29 Jo dienomis Egipto karalius faraonas Neko'as leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jošijas išžygiavo užkirsti jam kelio, bet kai susidūrė su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas. 30 Jo tarnai vežė jį negyvą iš Megido ir, parvežę į Jeruzalę, palaidojo jo paties kape. Šalies žmonės[i7] paėmė Jehoahazą ir, patepę jį, padarė karaliumi jo tėvo vietoje.

Jehoahazo karaliavimas Judo karalystėje

31 Jehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutala, iš Libnos. 32 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. 33 Faraonas Neko'as uždarė jį į kalėjimą Ribloje, Hamato krašte, kad daugiau Jeruzalėje jis nebekaraliautų, ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę. 34 Jošijo karaliaus sūnų Eljakimą faraonas Neko'as paskyrė karaliumi vietoj jo tėvo Jošijo, pakeisdamas jo vardą į Jehojakimą. O Jehoahazą paėmė su savimi į Egiptą, kur jis mirė.

35 Jehojakimas davė faraonui sidabro ir aukso, bet turėjo apdėti mokesčiais kraštą, kad įvykdytų faraono reikalavimą. Jis išreikalavo sidabrą ir auksą iš šalies žmonių,[i8] iš kiekvieno pagal faraonui Neko'ui duodamų mokesčių dydį.

Jehojakimo karaliavimas Judo karalystėje

36 Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Pedajo duktė, vardu Zebida, iš Rumos. 37 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo darę jo protėviai.

  
Išnašos:
12 Kar 23,1-23,3: Sandoros atnaujinimas buvo ne tik religinė reforma, bet ir politinės nepriklausomybės nuo Asirijos paskelbimas. Asirija dabar gyveno paskutines savo galingos imperijos dienas. Sostinė Ninevė buvo babiloniečių sunaikinta 612 m. prieš Kristų. Sandoros – sutarties – tarp Jahvės ir jo tautos idėja yra viena iš svarbiausių Senojo Testamento pradų. Žr. Iš 24,7-9; Įst 29,1; Jer 11,3-4; 30,22 ir t.t.
22 Kar 23,5: ... aukštumų alkuose: aukštumų alkai, hebrajiškai bamot, buvo pamaldų vietos ant kalvų su žaliais medžiais bei lapuotais ąžuolais ir ant dirbtinių pakylų miestuose ar šalia miestų. Savo kilme jos buvo kanaaniečių šventovės. Izraeliečiai, atėję į Kanaaną, perėmė šias šventoves Jahvei, Sandoros Dievui, garbinti. Ilgainiui jos tapo religinio susiliejimo, sinkretizmo, židiniais.
32 Kar 23,7: ... šventųjų kekšių butus: religinės pagonių apeigos turėjo lytinį pobūdį. Karaliaus dvarui supagonėjus, pagonių apeigos skverbėsi ir į Jeruzalės Šventyklą.
42 Kar 23,10: ...Tofetą: vieta Ben-Hinomo slėnyje prie Jeruzalės su aukuru, skirtu kruvinai vaikų aukai pagonių dievui Molechui. Žr. Kun 18,21.
52 Kar 23,11: ... didžiajame pastate: į vakarus nuo Šventyklos. Žr. 1 Kr 26,18.
62 Kar 23,24: ...šeimų dievukus: terafim{us}. Žr. Pr 31,19.
72 Kar 23,30: Šalies žmonės: šiuo laikotarpiu posakis šalies žmonės ženklino smulkią bajoriją; ilgainiui jis pradėjo ženklinti beturčius.
82 Kar 23,35: Šalies žmonės: šiuo laikotarpiu posakis šalies žmonės ženklino smulkią bajoriją; ilgainiui jis pradėjo ženklinti beturčius.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 23