BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2019 06 19 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 1

 Pirmoji Karalių knyga
  
 A. SALIAMONO KARALYSTĖ
  
1 Kar 1

Paskutinės Dovydo dienos

1 [i1]Karalius Dovydas buvo senas, seno amžiaus, ir, nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. 2 Jo dvariškiai tad vienas po kito jam kalbėjo: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mano viešpačiui karaliui būtų šilta“. 3 Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado šunamietę Abišagą ir atvedė ją pas karalių. 4 Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažino.

Adonijas nori būti karaliumi

5 Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimties vyrų bėgikų palydą. 6 Tėvas niekad nebuvo jo išbaręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Absalomo ir buvo labai dailios išvaizdos. 7 Jis pasitarė su Zerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. 8 Bet kunigas Zadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimejis, Rejis ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.

9 Adonijas prie Zoheleto akmens, esančio netoli En-Rogelio,[i2] suruošė avių, jaučių ir peniukšlių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, 10 bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.

Saliamonas paskelbiamas karaliumi

11 Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino? 12 Nūn tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. 13 Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir jam sakyk: 'Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste? Kodėl tad Adonijas tapo karaliumi?' 14 Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei“.

15 Batšeba tad įėjo pas karalių į jo kambarį. Karalius buvo labai senas. Šunamietė Abišaga jam tuo metu patarnavo. 16 Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko tu norėtum?“ – paklausė ją karalius. 17 Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: 'Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste'. 18 Betgi dabar štai Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. 19 Suruošęs jaučių, peniukšlių galvijų bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. 20 [i3]Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. 21 Kitaip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais“.

22 Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. 23 Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas“. Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. 24 Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: 'Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste'? 25 Juk šiandien jis nuėjo ir suruošė jaučių, peniukšlių galvijų ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: 'Tegyvuoja karalius Adonijas!' 26 Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Zadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo ir nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. 27 Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“

28 Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai vėl atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, 29 karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių, 30 kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: 'Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste', – taip aš šiandien įvykdysiu“. 31 Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“

32 Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Zadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, 33 karalius tarė: „Paimkite su savimi savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite jį prie Gihono.[i4] 34 Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Zadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: 'Tegyvuoja karalius Saliamonas!' 35 Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi mano vietoje bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui“. – 36 „Tebūna taip, – atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, – tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. 37 Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, tebūna jis taip su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“.

38 Tada kunigas Zadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir cheretitai bei peletitai[i5] nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė jį prie Gihono. 39 Ten kunigas Zadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Paskui jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ 40 Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami dūdas ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

Adonijas bijo Saliamono

41 Kai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo pabaigę vaišintis. Joabas, girdėdamas rago gaudesį, tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“ 42 Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jonatanas. „Eik šen, – tarė Adonijas, – juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių“. 43 Jonatanas Adonijui atsakė: „Deja, ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. 44 Su juo karalius pasiuntė kunigą Zadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir cheretitus bei peletitus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; 45 kunigas Zadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tai triukšmas, kurį girdėjote. 46 Nūn karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. 47 Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: 'Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą'. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, 48 šitaip meldėsi: 'Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti'“.

49 Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. 50 Adonijas, bijodamas Saliamono, tučtuojau nuėjo {į Padangtę} ir laikėsi aukuro ragų.[i6] 51 Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, tardamas: 'Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad jis neužmuš savo tarno kalaviju'“. 52 Saliamonas tad atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti“. 53 Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas jam tarė: „Eik į savo namus“.

  
Išnašos:
11 Kar 1,1-1,10: Adonijas, būdamas vyriausias gyvas Dovydo sūnus, neabejojo, kad jis bus tėvo įpėdinis. Regis, tai laikė savaime suprantamu dalyku ir senesnieji šalininkai – Joabas ir Abjataras. Atrodo, kad tuomet dar nebuvo laikomasi griežtos pirmagimystės teisės. Nenuostabu, kad jaunesnieji Dovydo šalininkai – Zadokas, Natanas ir Benajas – stengėsi pasodinti Saliamoną į Dovydo sostą.
21 Kar 1,9: ... prie Zoheleto akmens, esančio netoli En-Rogel{io}: nūdienis Jobo šaltinis į pietryčius nuo Jeruzalės. Jis žymėjo seną ribą tarp Benjamino ir Judo giminių (žr. Joz 15,7; 18,16). Čia Dovydo vyrai rinko žinias Absalomo maišto metu (žr. 2 Sam 17,17).
31 Kar 1,20: Tuo laikotarpiu ne pirmagimystės įstatymas ar teisė, bet valdančiojo karaliaus valia lėmė įpėdinystę į sostą.
41 Kar 1,33: ... prie Gihon{o}: nūdien vadinamas Mergelės, arba Marijos, šaltiniu. Gihonas yra šiek tiek į šiaurę nuo En-Rogelio, už Kidrono slėnio posūkio, todėl nuo ten nematomas. Ilgą laiką Gihonas buvo pagrindinis Jeruzalės miesto vandens šaltinis. Užtat jis buvo ypatinga vieta.
51 Kar 1,38: ... cheretitai bei peletitai: samdiniai svetimšaliai Dovydo asmens sargybiniai. Tada, kai jis nugalėjo filistinus ir įsikūrė Jeruzalėje, jie tapo jo palydos dalimi. Žr. 2 Sam 8,18; 15,18; 20,23.
61 Kar 1,50: ... laikėsi aukuro ragų: iškilumai – ragai ant keturių aukuro kampų buvo laikomi šventais (žr. Iš 27,2; 29,12). Aukuro ragus liečiantis asmuo turėjo prieglaudos teisę (žr. Iš 21,14; 1 Kar 2,28-34).
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 1

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 2

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 2

Paskutiniai Dovydo nurodymai ir mirtis

1 [i1]Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymus, tardamas: 2 „Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! 3 Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės įstatyme, idant tau sektųsi visada, ką tik tu darytum, ir visur, kur tik tu eitum. 4 Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: 'Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekad palikuonio Izraelio soste'.

5 Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Zerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abneriu ir Jeterio sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo išlietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. 6 Pasielk tad pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

7 Bet Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai aš bėgau nuo tavo brolio Absalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

8 [i2]Tu turi pas save taip pat ir Geros sūnų Šimejį, benjaminaitį iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanajimus. Betgi jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: 'Kalaviju tavęs neužmušiu'. 9 Nūn tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje“.

10 Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. 11 Izraelio karaliumi Dovydas buvo per keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. 12 Saliamonas tad sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Adonijo mirtis

13 Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ – ji paklausė. „Taikingai“, – jis atsakė. 14 Tada jis tarė: „Turiu į tave reikalą“. – „Kalbėk“, – ji paliepė. 15 „Tu žinai, – jis kalbėjo, – kad karalystė man priklausė ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes ją VIEŠPATS jam skyrė. 16 O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs“. – „Sakyk“, – ji tarė. 17 [i3]Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu, – juk jis tau nieko neatsakys, – kad duotų man žmona šunamietę Abišagą“. 18 „Gerai, – atsakė Batšeba, – aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi“.

19 Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo jos pasitikti ir jai nusilenkė. Tuomet jis atsisėdo savo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. 20 „Aš turiu į tave vieną mažutį prašymą, – ji tarė, – neatsisakyk man jį įvykdyti“. – „Prašyk, mano motina, – tarė jai karalius, – nes aš tavęs neatstumsiu“. 21 Ji tarė: „Tebūna duota šunamietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui“. 22 Karalius Saliamonas savo motinai atsakė: „Kam gi prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis yra mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Zerujos sūnus Joabas yra jo pusėje“. 23 Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir tai teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! 24 Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus,[i4] dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“ 25 Karalius Saliamonas tad pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmės. Taip Adonijas mirė.

Abjataro ir Joabo likimas

26 O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi mirties vertas, bet šį kartą tavęs mirtimi nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią priešais mano tėvą Dovydą ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo“. 27 Saliamonas tad pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilo'e.

28 Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Absalomo jis ir nebuvo rėmęs. 29 Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgęs į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik, paguldyk jį!“ 30 Benajas tad nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir jam tarė: „Taip įsako karalius: 'Išeik!'“ – „Neišeisiu! – tas atsakė, – čia aš mirsiu!“ Tada Benajas vėl pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas, ir taip jis man atsakė“. 31 Karalius jam tarė: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. 32 Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes, mano tėvui nežinant, jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerį, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jeterio sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. 33 Tekrinta jų kraujo kaltė ant Joabo galvos ir galvos jo palikuonių amžinai, bet palaima iš VIEŠPATIES tebūna su Dovydu, jo palikuonimis, jo namais ir jo sostu amžinai“. 34 Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. 35 Kariuomenės vadu jo vietoj karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoje Abjataro karalius paskyrė kunigą Zadoką.

Šimejo mirtis

36 Tada karalius pasišaukė Šimejį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir ten gyvenk. Niekad ir niekur kitur neišeik! 37 Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. – 38 „Įsakymas teisingas, – atsakė Šimejis karaliui, – tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo“. Šimejis tad gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

39 Atsitiko, kad po trejeto metų du Šimejo vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai buvo pranešta Šimejui: „Tavo vergai yra Gate“, 40 Šimejis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimejis sugrįžo su savo vergais. 41 Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimejis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs, 42 karalius liepė pašaukti Šimejį ir jam tarė: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: 'Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi'? Argi tu man neatsakei: 'Įsakymas teisingas. Aš sutinku'? 43 Kodėl tad nesilaikei VIEŠPAČIUI, duotos priesaikos ir įsakymo, kurį aš tau daviau?“ 44 Be to, karalius Šimejui pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, kurį padarei mano tėvui Dovydui. Nūn VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. 45 Bet karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“

46 Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimejį. Taip jis mirė.

Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.

  
Išnašos:
11 Kar 2,1-2,9: Saliamonas buvo įpareigotas pašalinti nuo Dovydo šeimos kraujo kaltę, kurią buvo užtraukęs Joabas, klastingai nužudydamas Abnerį (žr. 2 Sam 3,27-29) ir Amasą (žr. 2 Sam 19,9-10); nubausti Šimejį už jo nedorą elgesį iškeikiant Dovydą, nes pats Dovydas buvo prisiekęs asmeniškai nekeršyti (žr. 2 Sam 19,21-23). Dorovės dėsniai, kuriais vadovavosi Saliamonas, yra pernelyg skirtingi nuo tų, kurių mokė Saliamono palikuonis Jėzus Kristus. Žr. Mt 5,38-48.
21 Kar 2,8: Saliamonas buvo įpareigotas pašalinti nuo Dovydo šeimos kraujo kaltę, kurią buvo užtraukęs Joabas, klastingai nužudydamas Abnerį (žr. 2 Sam 3,27-29) ir Amasą (žr. 2 Sam 19,9-10); nubausti Šimejį už jo nedorą elgesį iškeikiant Dovydą, nes pats Dovydas buvo prisiekęs asmeniškai nekeršyti (žr. 2 Sam 19,21-23). Dorovės dėsniai, kuriais vadovavosi Saliamonas, yra pernelyg skirtingi nuo tų, kurių mokė Saliamono palikuonis Jėzus Kristus. Žr. Mt 5,38-48.
31 Kar 2,17-2,25: Abišaga buvo buvusi karaliaus Dovydo sugulovė (žr. 1 Kar 1,4). Jo įpėdinis Saliamonas paveldėjo savo tėvo haremą. Adonijas, prašydamas Abišagos sau žmona grasino Saliamono sosto saugumui ir tapo įtartinu asmeniu (žr. 2 Sam 3,6-11; 16,22).
41 Kar 2,24: ... padarė man namus: sukūrė Saliamonui dinastiją.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 2