BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2019 09 15 Sekmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 1

 Pirmoji Karalių knyga
  
 A. SALIAMONO KARALYSTĖ
  
1 Kar 1

Paskutinės Dovydo dienos

1 [i1]Karalius Dovydas buvo senas, seno amžiaus, ir, nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. 2 Jo dvariškiai tad vienas po kito jam kalbėjo: „Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mano viešpačiui karaliui būtų šilta“. 3 Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado šunamietę Abišagą ir atvedė ją pas karalių. 4 Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažino.

Adonijas nori būti karaliumi

5 Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: „Aš būsiu karaliumi!“ Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimties vyrų bėgikų palydą. 6 Tėvas niekad nebuvo jo išbaręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?“ Adonijas buvo gimęs po Absalomo ir buvo labai dailios išvaizdos. 7 Jis pasitarė su Zerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. 8 Bet kunigas Zadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimejis, Rejis ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.

9 Adonijas prie Zoheleto akmens, esančio netoli En-Rogelio,[i2] suruošė avių, jaučių ir peniukšlių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, 10 bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.

Saliamonas paskelbiamas karaliumi

11 Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino? 12 Nūn tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. 13 Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir jam sakyk: 'Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste? Kodėl tad Adonijas tapo karaliumi?' 14 Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei“.

15 Batšeba tad įėjo pas karalių į jo kambarį. Karalius buvo labai senas. Šunamietė Abišaga jam tuo metu patarnavo. 16 Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. „Ko tu norėtum?“ – paklausė ją karalius. 17 Ji atsakė: „Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: 'Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste'. 18 Betgi dabar štai Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. 19 Suruošęs jaučių, peniukšlių galvijų bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. 20 [i3]Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. 21 Kitaip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais“.

22 Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. 23 Karaliui buvo pranešta: „Štai pranašas Natanas“. Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. 24 Natanas tarė: „Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: 'Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste'? 25 Juk šiandien jis nuėjo ir suruošė jaučių, peniukšlių galvijų ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: 'Tegyvuoja karalius Adonijas!' 26 Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Zadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo ir nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. 27 Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?“

28 Karalius Dovydas atsakė: „Pašaukite pas mane Batšebą!“ Jai vėl atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, 29 karalius prisiekė, tardamas: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių, 30 kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: 'Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste', – taip aš šiandien įvykdysiu“. 31 Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: „Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!“

32 Karalius Dovydas tarė: „Pašaukite pas mane kunigą Zadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!“ Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, 33 karalius tarė: „Paimkite su savimi savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite jį prie Gihono.[i4] 34 Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Zadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: 'Tegyvuoja karalius Saliamonas!' 35 Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi mano vietoje bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui“. – 36 „Tebūna taip, – atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, – tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. 37 Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, tebūna jis taip su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą“.

38 Tada kunigas Zadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir cheretitai bei peletitai[i5] nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė jį prie Gihono. 39 Ten kunigas Zadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Paskui jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!“ 40 Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami dūdas ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

Adonijas bijo Saliamono

41 Kai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo pabaigę vaišintis. Joabas, girdėdamas rago gaudesį, tarė: „Kodėl ūžauja miestas?“ 42 Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jonatanas. „Eik šen, – tarė Adonijas, – juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių“. 43 Jonatanas Adonijui atsakė: „Deja, ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. 44 Su juo karalius pasiuntė kunigą Zadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir cheretitus bei peletitus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; 45 kunigas Zadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tai triukšmas, kurį girdėjote. 46 Nūn karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. 47 Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: 'Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą'. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, 48 šitaip meldėsi: 'Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti'“.

49 Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. 50 Adonijas, bijodamas Saliamono, tučtuojau nuėjo {į Padangtę} ir laikėsi aukuro ragų.[i6] 51 Saliamonui buvo pranešta: „Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, tardamas: 'Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad jis neužmuš savo tarno kalaviju'“. 52 Saliamonas tad atsakė: „Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti“. 53 Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas jam tarė: „Eik į savo namus“.

  
Išnašos:
11 Kar 1,1-1,10: Adonijas, būdamas vyriausias gyvas Dovydo sūnus, neabejojo, kad jis bus tėvo įpėdinis. Regis, tai laikė savaime suprantamu dalyku ir senesnieji šalininkai – Joabas ir Abjataras. Atrodo, kad tuomet dar nebuvo laikomasi griežtos pirmagimystės teisės. Nenuostabu, kad jaunesnieji Dovydo šalininkai – Zadokas, Natanas ir Benajas – stengėsi pasodinti Saliamoną į Dovydo sostą.
21 Kar 1,9: ... prie Zoheleto akmens, esančio netoli En-Rogel{io}: nūdienis Jobo šaltinis į pietryčius nuo Jeruzalės. Jis žymėjo seną ribą tarp Benjamino ir Judo giminių (žr. Joz 15,7; 18,16). Čia Dovydo vyrai rinko žinias Absalomo maišto metu (žr. 2 Sam 17,17).
31 Kar 1,20: Tuo laikotarpiu ne pirmagimystės įstatymas ar teisė, bet valdančiojo karaliaus valia lėmė įpėdinystę į sostą.
41 Kar 1,33: ... prie Gihon{o}: nūdien vadinamas Mergelės, arba Marijos, šaltiniu. Gihonas yra šiek tiek į šiaurę nuo En-Rogelio, už Kidrono slėnio posūkio, todėl nuo ten nematomas. Ilgą laiką Gihonas buvo pagrindinis Jeruzalės miesto vandens šaltinis. Užtat jis buvo ypatinga vieta.
51 Kar 1,38: ... cheretitai bei peletitai: samdiniai svetimšaliai Dovydo asmens sargybiniai. Tada, kai jis nugalėjo filistinus ir įsikūrė Jeruzalėje, jie tapo jo palydos dalimi. Žr. 2 Sam 8,18; 15,18; 20,23.
61 Kar 1,50: ... laikėsi aukuro ragų: iškilumai – ragai ant keturių aukuro kampų buvo laikomi šventais (žr. Iš 27,2; 29,12). Aukuro ragus liečiantis asmuo turėjo prieglaudos teisę (žr. Iš 21,14; 1 Kar 2,28-34).
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 1

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 2

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 2

Paskutiniai Dovydo nurodymai ir mirtis

1 [i1]Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymus, tardamas: 2 „Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! 3 Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės įstatyme, idant tau sektųsi visada, ką tik tu darytum, ir visur, kur tik tu eitum. 4 Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: 'Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekad palikuonio Izraelio soste'.

5 Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Zerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abneriu ir Jeterio sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo išlietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. 6 Pasielk tad pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

7 Bet Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai aš bėgau nuo tavo brolio Absalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

8 [i2]Tu turi pas save taip pat ir Geros sūnų Šimejį, benjaminaitį iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanajimus. Betgi jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: 'Kalaviju tavęs neužmušiu'. 9 Nūn tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje“.

10 Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. 11 Izraelio karaliumi Dovydas buvo per keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. 12 Saliamonas tad sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Adonijo mirtis

13 Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ – ji paklausė. „Taikingai“, – jis atsakė. 14 Tada jis tarė: „Turiu į tave reikalą“. – „Kalbėk“, – ji paliepė. 15 „Tu žinai, – jis kalbėjo, – kad karalystė man priklausė ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes ją VIEŠPATS jam skyrė. 16 O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs“. – „Sakyk“, – ji tarė. 17 [i3]Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu, – juk jis tau nieko neatsakys, – kad duotų man žmona šunamietę Abišagą“. 18 „Gerai, – atsakė Batšeba, – aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi“.

19 Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo jos pasitikti ir jai nusilenkė. Tuomet jis atsisėdo savo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. 20 „Aš turiu į tave vieną mažutį prašymą, – ji tarė, – neatsisakyk man jį įvykdyti“. – „Prašyk, mano motina, – tarė jai karalius, – nes aš tavęs neatstumsiu“. 21 Ji tarė: „Tebūna duota šunamietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui“. 22 Karalius Saliamonas savo motinai atsakė: „Kam gi prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis yra mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Zerujos sūnus Joabas yra jo pusėje“. 23 Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir tai teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! 24 Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus,[i4] dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“ 25 Karalius Saliamonas tad pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmės. Taip Adonijas mirė.

Abjataro ir Joabo likimas

26 O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi mirties vertas, bet šį kartą tavęs mirtimi nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią priešais mano tėvą Dovydą ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo“. 27 Saliamonas tad pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilo'e.

28 Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Absalomo jis ir nebuvo rėmęs. 29 Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgęs į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik, paguldyk jį!“ 30 Benajas tad nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir jam tarė: „Taip įsako karalius: 'Išeik!'“ – „Neišeisiu! – tas atsakė, – čia aš mirsiu!“ Tada Benajas vėl pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas, ir taip jis man atsakė“. 31 Karalius jam tarė: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. 32 Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes, mano tėvui nežinant, jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerį, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jeterio sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. 33 Tekrinta jų kraujo kaltė ant Joabo galvos ir galvos jo palikuonių amžinai, bet palaima iš VIEŠPATIES tebūna su Dovydu, jo palikuonimis, jo namais ir jo sostu amžinai“. 34 Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. 35 Kariuomenės vadu jo vietoj karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoje Abjataro karalius paskyrė kunigą Zadoką.

Šimejo mirtis

36 Tada karalius pasišaukė Šimejį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir ten gyvenk. Niekad ir niekur kitur neišeik! 37 Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. – 38 „Įsakymas teisingas, – atsakė Šimejis karaliui, – tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo“. Šimejis tad gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

39 Atsitiko, kad po trejeto metų du Šimejo vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai buvo pranešta Šimejui: „Tavo vergai yra Gate“, 40 Šimejis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimejis sugrįžo su savo vergais. 41 Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimejis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs, 42 karalius liepė pašaukti Šimejį ir jam tarė: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: 'Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi'? Argi tu man neatsakei: 'Įsakymas teisingas. Aš sutinku'? 43 Kodėl tad nesilaikei VIEŠPAČIUI, duotos priesaikos ir įsakymo, kurį aš tau daviau?“ 44 Be to, karalius Šimejui pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, kurį padarei mano tėvui Dovydui. Nūn VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. 45 Bet karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“

46 Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimejį. Taip jis mirė.

Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.

  
Išnašos:
11 Kar 2,1-2,9: Saliamonas buvo įpareigotas pašalinti nuo Dovydo šeimos kraujo kaltę, kurią buvo užtraukęs Joabas, klastingai nužudydamas Abnerį (žr. 2 Sam 3,27-29) ir Amasą (žr. 2 Sam 19,9-10); nubausti Šimejį už jo nedorą elgesį iškeikiant Dovydą, nes pats Dovydas buvo prisiekęs asmeniškai nekeršyti (žr. 2 Sam 19,21-23). Dorovės dėsniai, kuriais vadovavosi Saliamonas, yra pernelyg skirtingi nuo tų, kurių mokė Saliamono palikuonis Jėzus Kristus. Žr. Mt 5,38-48.
21 Kar 2,8: Saliamonas buvo įpareigotas pašalinti nuo Dovydo šeimos kraujo kaltę, kurią buvo užtraukęs Joabas, klastingai nužudydamas Abnerį (žr. 2 Sam 3,27-29) ir Amasą (žr. 2 Sam 19,9-10); nubausti Šimejį už jo nedorą elgesį iškeikiant Dovydą, nes pats Dovydas buvo prisiekęs asmeniškai nekeršyti (žr. 2 Sam 19,21-23). Dorovės dėsniai, kuriais vadovavosi Saliamonas, yra pernelyg skirtingi nuo tų, kurių mokė Saliamono palikuonis Jėzus Kristus. Žr. Mt 5,38-48.
31 Kar 2,17-2,25: Abišaga buvo buvusi karaliaus Dovydo sugulovė (žr. 1 Kar 1,4). Jo įpėdinis Saliamonas paveldėjo savo tėvo haremą. Adonijas, prašydamas Abišagos sau žmona grasino Saliamono sosto saugumui ir tapo įtartinu asmeniu (žr. 2 Sam 3,6-11; 16,22).
41 Kar 2,24: ... padarė man namus: sukūrė Saliamonui dinastiją.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 2

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 3

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 3

Saliamono išmintis

1 Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus,[i1] žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parvedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol pabaigs statyti savo rūmus, VIEŠPATIES Namus ir mūro sienas aplink Jeruzalę. 2 O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose,[i2] nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.

3 Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose. 4 Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų. 5 Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“, – tarė VIEŠPATS. 6 Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu irgi išlaikei jam šią didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien. 7 Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš esu tik jaunas vaikinas.[i3] Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. 8 O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta. 9 Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią tavo gausią tautą?“

10 Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. 11 Dievas jam tarė: „Kadangi tu to prašei, – neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas yra teisinga, – 12 dabar aš tau įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. 13 Suteiksiu tau taip pat ir ko neprašei – turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs. 14 Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas kad ėjo, suteiksiu tau ilgą gyvenimą“.

15 Tada Saliamonas pabudo: žiūri, tai buvo sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamųjų aukų, bendravimo atnašų ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.

Saliamono sprendimas

16 [i4]Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. 17 Viena moteris tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. 18 Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose. 19 Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. 20 Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. 21 Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi“.

22 Bet kita moteris prakalbėjo: „Ne! Šis yra mano sūnus – gyvasis, o negyvasis yra tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus yra tavo, o gyvasis sūnus yra mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

23 Tada karalius tarė: „Viena sako: 'Šis yra mano sūnus – gyvasis', – o kita sako: 'Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus – gyvasis'“. 24 Karalius tad įsakė: „Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją, 25 karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.

26 Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“ 27 Tada karalius atsakė: „Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina“.

28 Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti.

  
Išnašos:
11 Kar 3,1: Tapatybė faraono, kurio dukterį Saliamonas paėmė žmona, nėra žinoma.
21 Kar 3,2: ... atnašaudavo aukas aukštumų alkuose: ilgainiui Jahvės, Sandoros Dievo, garbinimas aukštumų alkuose – šventovėse – buvo uždraustas karaliui Jošijui valdant (žr. 2 Kar 12,1-14). Pats karalius Saliamonas atnašavo aukas pagrindiniame Gibeono alke.
31 Kar 3,7: ... esu tik jaunas vaikinas: Saliamonas turbūt turėjo dvidešimt metų.
41 Kar 3,16-3,28: Vienas iš garsiausių pasakojimų apie Saliamono išmintį.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 3

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 4

 Pirmoji Karalių knyga
  
 Aukštieji Saliamono pareigūnai
  
1 Kar 4

1 Dabar Saliamonas buvo viso Izraelio karalius. 2 Jo aukštieji pareigūnai buvo šie:

kunigo Zadoko sūnus Azarijas – kunigas;

3 Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahijas – raštvedžiai; Ahiludo sūnus Jehošafatas – kancleris;

4 Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei; Zadokas ir Abjataras – kunigai;

5 Natano sūnus Azarijas – valdytojų galva; kunigo Natano sūnus Zabudas – kunigas ir karaliaus palydovas;

6 Ahišaras – karaliaus dvaro prievaizdas; ir Abdos sūnus Adoniramas – lažo prievaizdas.

7 [i1]Visam Izraeliui Saliamonas turėjo dvylika valdytojų. Karalių ir jo dvarą jie aprūpindavo maistu. Kiekvienas jų turėjo aprūpinti maistu po vieną mėnesį per metus. 8 Jų vardai buvo šie: Ben-Huras Efraimo aukštumose;

9 Ben-Dekeris Makaze, Šaalbimuose, Bet-Šemeše ir Elon-Bet-Hanane;

10 Ben-Hesedas Arubotuose, – jis valdė Soko'ą ir visą Hefero sritį;

11 Ben-Abinadabas visame Nafat-Dore, – jo žmona buvo Saliamono duktė Tafata;

12 Ahiludo sūnus Baana Taanache, Megide ir visame Bet-Šeane, kuris yra šalia Zaretano, žemiau Jezrėelio, – nuo Bet – Šeano lig Abel- Meholos, iki pat kito Jokneamo šono;

13 Ben-Geberis Ramot-Gileade, valdantis Manaso sūnaus Jairo gyvenvietes, esančias Gileade, taip pat ir Argobo sritį, esančią Bašane, – šešiasdešimt didelių miestų su mūro sienomis ir variniais vartų užkaiščiais;

14 Ido'o sūnus Ahinadabas Mahanajimuose;

15 Ahimaazas Naftalio giminėje. – Jis irgi buvo paėmęs žmona Saliamono dukterį – Basematą;

16 Hušajo sūnus Baana Ašero giminėje ir Bealotuose;

17 Paruaho sūnus Jehošafatas Issacharo giminėje;

18 Elos sūnus Šimejis Benjamino giminėje;

19 Urio sūnus Geberis Gileado srityje, amoriečių karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėje. Be to, buvo vienas valdytojas Judo krašte.[i2]

20 Judas ir Izraelis buvo taip gausūs, kaip jūros smiltys. Jie valgė bei gėrė ir buvo patenkinti.

  
Išnašos:
11 Kar 4,7-4,19: Naujos Saliamono administracinės sritys nesiderino su senosiomis giminių ribomis. Saliamono įvesta karalystės administracija išsilaikė su nežymiais pakeitimais per visą Izraelio ir Judo monarchijos istoriją. Ji buvo ir viena iš priežasčių, vedusių į maištą ir karalystės padalijimą po Saliamono mirties, nes Judo, paties karaliaus, giminė, rodos, nebuvo apkrauta mokesčiais.
21 Kar 4,19: ... vienas valdytojas Judo krašte: Judo kraštas buvo paties Saliamono giminės žemė. Taigi karaliaus žemė turėjo ypatingą administraciją, skirtingą nuo dvylikos sričių, turėjusių aprūpinti karalių ir jo dvarą maistu po vieną mėnesį per metus.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 4

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 5

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 5

Kiekvienas gyveno po savo vynmedžiu

1 Saliamono valdžia apėmė visas karalystes nuo Eufrato iki filistinų krašto, net iki pat Egipto ribos. Jos davė duoklę ir buvo Saliamonui pavaldžios per visą jo gyvenimą.

2 Kasdienis Saliamono aprūpinimas maistu buvo trisdešimt korų[i1] rinktinių miltų, šešiasdešimt korų rupių miltų, 3 dešimt penėtų jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklos ir šimtas avių bei ožkų, neskaitant stirnų, gazelių, stirninų ir penėtų paukščių. 4 Nes jis valdė visą sritį į vakarus nuo Eufrato, visus karalius į vakarus nuo Eufrato, nuo Tifsaho iki Gazos, ir taikiai gyveno su visais aplinkiniais kaimynais. 5 Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figa. 6 Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių gardų savo kovos vežimų arkliams ir dvylika tūkstančių raitelių. 7 Anie valdytojai, kiekvienas per savo mėnesį, būdavo, aprūpina maistu Saliamoną ir visus, kurie ateidavo sėstis prie Saliamono stalo. Jie stengdavosi, kad nieko netrūktų. 8 Pagal savo pareigą, kiekvienas jų atgabendavo taip pat ir miežių bei šiaudų arkliams ir ristūnams į vietas, kur jie buvo laikomi.

Saliamono garsas

9 [i2]Be to, Dievas apdovanojo Saliamoną nepaprastai didele išmintimi ir įžvalgumu, – neaprėpiama širdimi, kaip neaprėpiamos yra pajūrio smiltys. 10 Saliamono išmintis tad pranoko išmintį visų rytiečių ir išmintį viso Egipto. 11 Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, išmintingesnis už Etaną Ezrahitą[i3] ir už Maholo sūnus – Hemaną, Chalkolą ir Dardą. Jo garsas pasklido po visas kaimynų tautas. 12 Jis sudėjo tris tūkstančius patarlių, o jo dainų buvo tūkstantis ir penkios. 13 Jis galėdavo kalbėti apie medžius, nuo kedro, esančio Libane, iki izopo, augančio sienoje; jis galėdavo kalbėti apie gyvulius, paukščius ir žuvis. 14 Saliamono klausytis atvykdavo iš visų kraštų žmonės, siunčiami visų žemės karalių, išgirdusių apie jo išmintį.

Saliamonas ruošiasi statyti Šventyklą

15 Tyro karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas buvo pateptas karaliumi vietoj savo tėvo, nusiuntė savo dvariškius pas jį, nes visad buvo buvęs Dovydo bičiulis. 16 Saliamonas pasiuntė Hiramui tokį žodį: 17 „Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti Namų VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui per jam grasinančius priešus, kol VIEŠPATS nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. 18 Betgi dabar VIEŠPATS, mano Dievas, suteikė man visokeriopą ramybę. Nėra nei priešų, nei nelaimių. 19 Ketinu tad pastatyti Namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui, kaip VIEŠPATS yra mano tėvui pasakęs: 'Tavo sūnus, kurį aš pasodinsiu į tavo sostą vietoj tavęs, pastatys Namus mano vardui'. 20 Įsakyk tad, kad Libane man būtų kertami kedrai. Mano tarnai darbuosis su tavo tarnais, ir aš mokėsiu tau kokią tik nustatysi algą savo tarnams, nes tu žinai, kad niekas pas mus nemoka taip medžių kirsti, kaip sidoniečiai“.[i4]

21 Saliamono žodžius išgirdęs, Hiramas labai apsidžiaugė. „Tebūna pašlovintas šiandien VIEŠPATS, – jis tarė, – kad davė Dovydui išmintingą sūnų šiai gausiai tautai valdyti!“ 22 Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia. 23 Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. 24 Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo, 25 o Saliamonas savo ruožtu davė Hiramui dvidešimt tūkstančių korų kviečių kaip maistą jo šeimynai ir dvidešimt korų rinktinio aliejaus. Toks buvo metinis Saliamono atsilyginimas Hiramui. 26 VIEŠPATS tad suteikė Saliamonui išminties, kaip buvo jam pažadėjęs. Tarp Hiramo ir Saliamono buvo taika, ir jiedu sudarė sandorą.

27 Karalius Saliamonas uždėjo lažo tarnybą visam Izraeliui. Į lažo tarnybą paimtųjų buvo trisdešimt tūkstančių vyrų. 28 Jis siuntė juos į Libaną po dešimt tūkstančių kas mėnesį pamainomis taip, kad jie išbūdavo vieną mėnesį Libane, o du mėnesius namie. Adoniramas buvo lažo darbų prievaizdas. 29 Be to, Saliamonas turėjo ir septyniasdešimt tūkstančių nešikų bei aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžių kalnuose, 30 neskaitant trijų tūkstančių trijų šimtų pareigūnų, vadovaujančių darbams ir prižiūrinčių darbininkų pamainas.

31 Karaliaus įsakymu jie skaldė didžiulius rinktinio akmens luitus, kad Namams pamatai būtų padėti iš tašytų akmenų. 32 Juos tašė Saliamono statytojai, Hiramo statytojai ir Gebalo vyrai. Taip buvo paruošti Namų statybai rąstai ir akmenys.

  
Išnašos:
11 Kar 5,2: ... kor{ų}: kor{as}, arba homer{as}, didžiausias maišas – saikas miltams ir grūdams, maždaug 393 litrų.
21 Kar 5,9-5,14: Šventajame Rašte išmintis turi glaudų ryšį su Saliamonu. Apskritai išmintis siejama su Saliamonu, kaip įstatymų leidimas su Moze ir psalmės su Dovydu. Žr. Pat 1,1; Koh 1,1.12.
31 Kar 5,11: ... už Etaną Ezrahitą: Etaną, tą Vietinį, t. y. garsųjį kanaanietį išminčių.
41 Kar 5,20: ... sidoniečiai: taip yra vadinami finikiečiai. Jie iš savo dviejų miestų – Tyro ir Sidono –išvystė plačią jūrų prekybą. Vėliau jie įkūrė savo garsiausią nausėdiją – Kartaginą – šiaurės Afrikoje.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 5

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 6

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 6

Šventyklos statyba

1 [i1]Keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po izraeliečių išėjimo iš Egipto žemės, Zivo mėnesį – tai yra antrą metų mėnesį, ketvirtaisiais savo karaliavimo metais Izraelyje, Saliamonas pradėjo statyti VIEŠPATIES Namus. Namai, Saliamono statomi VIEŠPAČIUI,, buvo šešiasdešimties 2 uolekčių[i2] ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. 3 Prieangis prieš Didžiąją Namų navą buvo dvidešimties uolekčių platumo, skersai Namų plotį, o jo ilgis Namų priekyje buvo dešimties uolekčių. 4 Langus Namams padarė įdubose, su rėmais. 5 Iš lauko pusės prie Namų sienos, aplinkui išorinę Namų sieną, supančią Didžiąją navą ir Vidinę šventovę, jis surentė statinį su aukštais ir padarė visur aplinkui šoninius kambarius. 6 Apatinis aukštas buvo penkių uolekčių pločio vidurinis šešių uolekčių pločio, ir tretysis septynių uolekčių pločio, nes aplinkui Namus iš lauko pusės jis padarė atsparas sienoje, kad sijos nebūtų įleistos į Namų sienas.

7 Namus statant, buvo naudojami tik tašyti akmenys, atskelti skaldykloje. Nei plaktuko, nei kirvio, nei bet kokio kito geležinio įrankio nesigirdėjo Namuose juos statant.

8 Įėjimas į vidurinį aukštą buvo dešiniajame Namų šone. Sraigtiniais laiptais buvo įeinama į vidurinio aukšto kambarius, o iš vidurinio aukšto į trečiojo aukšto kambarius. 9 Užbaigęs Namus statyti, Saliamonas apmušė Namus kedro sijomis ir lentomis. 10 Jis pastatė statinį su aukštais palei visus Namus; kiekvienas aukštas buvo penkių uolekčių aukštumo, prijungtas prie Namų kedrinėmis sijomis.

11 [i3]Tada atėjo Saliamonui VIEŠPATIES žodis: 12 „Dėl Namų, kuriuos statai: jeigu elgsiesi pagal mano įstatus, paklusi mano įsakams ir laikysiesi ištikimai visų mano įsakymų, tau įvykdysiu pažadą, kurį daviau tavo tėvui Dovydui. 13 Aš gyvensiu tarp Izraelio vaikų ir niekad nepaliksiu savo tautos Izraelio“.

Šventyklos apstatymas: Šventųjų Šventoji

14 Saliamonas pabaigė statyti Namus. 15 Iš vidaus jis apmušė Namų sienas kedrinėmis lentomis. Namų vidaus sienas nuo aslos iki lubų jis apdengė medžiu. Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis. 16 Už dvidešimties uolekčių nuo Namų galo jis pastatė kedrinių lentų pertvarą nuo aslos iki sijų ir taip padarė Vidinę šventovę – Šventųjų Šventąją. 17 Priekinė Namų dalis, tai yra Didžioji nava, buvo keturiasdešimties uolekčių. 18 Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais. Visa apmušta kedru; akmens nesimatė niekur. 19 Pačioje Namų gilumoje jis įrengė Vidinę šventovę,[i4] kad ten būtų padėta VIEŠPATIES Sandoros Skrynia. 20 Vidinės šventovės vidus buvo dvidešimties uolekčių ilgumo, dvidešimties uolekčių platumo ir dvidešimties uolekčių aukštumo. Jis aptraukė jos vidų grynu auksu ir pastatė ten kedro aukurą. 21 Saliamonas aptraukė Namų vidų grynu auksu, įdėjo auksines grandines į vidinės šventovės duris. Jis aptraukė vidinę šventovę auksu. 22 Paskui jis aptraukė auksu visus Namus ir paauksavo net visą vidinės šventovės aukurą. Taip tad visi Namai buvo užbaigti.

Sparnuotieji gyvūnai

23 Vidinėje šventovėje jis padarė iš alyvos medžio du kerubus. Kiekvieno jų aukštis buvo dešimt uolekčių. 24 Vienas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių, ir kitas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių. Taigi sparnų ilgis nuo vieno sparno galo iki kito sparno galo buvo dešimt uolekčių. 25 Taip pat ir antrojo kerubo sparnų ilgis buvo dešimt uolekčių. Abu kerubai buvo vienodo didumo ir turėjo tokią pat išvaizdą: 26 vieno kerubo aukštis buvo dešimt uolekčių, ir antrasis kerubas buvo to paties aukščio.

27 Kerubai buvo pastatyti vidiniame Namų kambaryje. Kerubų sparnai buvo taip išskleisti, kad vieno kerubo sparnas lietė vieną sieną ir antro kerubo sparnas lietė kitą sieną. O kiti du sparnai buvo Namų vidurio link, ir sparnas lietė sparną. 28 Ir kerubus jis paauksavo.

29 Visur ant Namų sienų, iš vidaus ir iš lauko pusės, jis padarė kerubų, palmių ir žiedų taurelių įraižas. 30 Namų vidaus ir lauko aslą jis išklojo auksu.

Durys

31 Duris į Vidinę šventovę jis padarė iš alyvos medžio. Durų sąrama ir staktos buvo penkiašonės. 32 Dvigubosios durys buvo iš alyvos medžio. Ant jų jis padarė kerubų, palmių ir žiedų taurelių įraižas, aptraukė duris auksu ir paauksavo kerubus ir palmes. 33 Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, 34 ir dvigubas duris iš kipariso. Kiekvienos durys buvo iš dviejų suveriamų dalių. 35 Ant jų jis padarė kerubų, palmių bei žiedų taurelių įraižas, aptraukdamas jas auksu, vienodai paskleistu ant įraižų. 36 Vidaus kiemo sieną jis pastatė iš trijų eilių tašytų akmenų ir vienos eilės kedro rąstų.

Šventyklos data

37 Ketvirtaisiais metais, Zivo mėnesį, buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai. 38 Vienuoliktaisiais metais, Bulo mėnesį, – tai yra aštuntą mėnesį, – Namai ir visos jų dalys buvo užbaigta taip, kaip buvo sumanyta. Taigi Saliamonas statė juos septynerius metus.

  
Išnašos:
11 Kar 6,1: Viešpaties Šventyklos statymas savo reikšme čia sugretinamas su tautos sukūrimu po išėjimo iš Egipto. Abiejų įvykių centras yra Dievas, kadaise išsirinkusis Izraelį savo tauta, kuris dabar išsirenka vietą, kur turi būti statomi jo Namai – Šventykla (žr. Įst 12,4-18.26). Metai nurodomi apvaliu skaičiumi – 480, kuris atitinka dvylika kartų. Ketvirtieji Saliamono karaliavimo metai – maždaug 968 m. prieš Kristų.
21 Kar 6,2-6,6: Uolektis: 45,7 cm.
31 Kar 6,11-6,13: Viešpaties žodis, pabaigus statybą, yra ženklas, kad Dievas priima darbą ir jam pritaria. Nepaisant to Dievo pažado, duoto Dovydui ir jo palikuonims, pažado įvykdymas priklausys nuo to, kaip Dovydo palikuonys laikysis Dievo įsakų ir įsakymų.
41 Kar 6,19: ... Vidinę šventovę: Šventų Šventoji – pati švenčiausia Dievo Namų dalis, skirta tik Viešpačiui. Čia gyvena jo Artumas tarsi soste tarp kerubų viršum Sandoros Skrynios (žr. 2 Kar 6,23-23; 2 Kr 3,10-13). Žr. Iš 25,18-22.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 6

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 7

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 7

Saliamono rūmai

1 O savo rūmus Saliamonas statė trylika metų, kol jo rūmai buvo visiškai užbaigti.

2 Libano miško Rūmus jis pastatė ant keturių eilių kedrinių šulų, su tašytomis kedro medžio sijomis virš šulų. Rūmai buvo šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. 3 Kedro medžio lubos buvo suklotos ant sijų, laikomų keturiasdešimties penkių šulų, po penkiolika kiekvienoje eilėje. 4 Viename ir kitame gale buvo trys langų rėmų eilės su trim langų aukštais vienas priešais kitą. 5 Visų tarpdurių staktos buvo stačiakampės; tarpduriai buvo vieni priešais kitus, po tris abiejuose galuose.

6 [i1]Šulų salę jis padarė penkiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio. Priekyje buvo prieangis su šulais, o prieš juos uždanga.

7 Jis padarė Sosto salę – Teismo salę, kurioje turėjo spręsti bylas. Ji buvo išmušta kedro medžiu nuo grindų lig lubų sijų.

8 Namai kieme už salės, tarnavę jam kaip buveinė, buvo tokios pat statybos. Saliamonas taip pat pastatė ir rūmus, panašius į šią Salę, faraono dukteriai, kurią jis buvo vedęs.

9 Visi šie pastatai, nuo pamatų iki stogo ir iš lauko iki pat didžiojo kiemo, buvo statomi iš rinktinių akmenų, nutašytų pagal mastą ir apdailintų pjūklais iš visų pusių. 10 Pamatai buvo iš didžiulių luitų rinktinio akmens – akmenys aštuonių ir dešimties uolekčių. 11 Ant jų buvo dedami rinktiniai akmenys, nutašyti pagal mastą, ir kedro rąstai. 12 Didysis kiemas buvo aptvertas aplinkui trimis eilėmis tašytų akmenų ir viena eile kedro rąstų. Taip buvo aptverti ir vidinis VIEŠPATIES Namų kiemas bei Namų prieangis.

Šventyklos apstatymas

13 [i2]Karalius Saliamonas pasiuntė pakviesti iš Tyro Hiramą. 14 Jis buvo vienos našlės iš Naftalio giminės sūnus, kurio tėvas, žmogus iš Tyro, buvo buvęs varkalys. Jis buvo apdovanotas išmintimi, gabumais ir įgūdžiais padirbti visokių daiktų iš vario. Atvykęs pas karalių Saliamoną, jis atliko jam visus darbus.

Varinės kolonos

15 [i3]Jis nuliejo iš vario du šulus. Pirmasis šulas buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir aplink jį apteko dvylikos uolekčių virvė. Toks buvo ir antrasis šulas. 16 Jis padarė dvi galvenas, nulietas iš vario, uždėti ant šulų viršaus. Viena galvena buvo penkių uolekčių aukščio, ir kita galvena buvo to paties aukščio. 17 Galvenos ant šulų viršaus buvo dengtos girliandų pynėmis. Po septynias vienai galvenai ir po septynias kitai galvenai. 18 Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. 19 Galvenos ant prieangio šulų buvo lelijos išvaizdos, keturių uolekčių aukščio; 20 tokios pat buvo ir galvenos ant dviejų šulų aukščiau ir šone iškilimo, esančio prie pynių. Aplink vieną galveną buvo eilėmis pridėta du šimtai granatmedžio obuolių; tiek pat jų buvo ir ant kitos galvenos. 21 Jis pastatė šulus Didžiosios navos prieangyje: vieną šulą pastatė dešinėje ir pavadino Jachinu, o kitą šulą pastatė kairėje ir pavadino Boazu. 22 Virš šulų buvo lelijos išvaizdos galvenos. Taip šulų darbai buvo užbaigti.

Varinė jūra

23 [i4]Tada buvo nulieta jūra. Ji buvo apskrita, dešimties uolekčių nuo vieno briaunos krašto iki kito, ir penkių uolekčių aukščio. Trisdešimties uolekčių virvė buvo jos mastas aplinkui briauną. 24 Žemiau briaunos, visur aplinkui supdami jūrą, buvo moliūgų pavidalai, kiekvienas dešimties uolekčių dydžio. Moliūgų pavidalų buvo dvi eilės, nulietų tuo pačiu metu, kai jūra buvo liejama. 25 Ji stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys atgręžti į vakarus, trys atgręžti į pietus ir trys atgręžti į rytus. Jūra buvo ant jų pastatyta. Jaučių pasturgaliai buvo nugręžti į vidaus pusę. 26 Jūros storis buvo delno platumo, o jos briauna buvo padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedas. Joje tilpo du tūkstančiai batų.

Pastovai su ratais ir variniai praustuvai

27 [i5]Jis padarė ir dešimt varinių pastovų praustuvams. Kiekvienas pastovas buvo keturių uolekčių ilgio, keturių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio. 28 Pastovų sandara buvo tokia: jie turėjo įsprūdas, o įsprūdos buvo įrėmintos. 29 Įsprūdose buvo įraižyti liūtai, jaučiai ir kerubai. Ant rėmų, viršuje ir apačioje liūtų bei jaučių, buvo plakto metalo įvijos. 30 Kiekvienas pastovas turėjo keturis varinius ratus ir dvi varines ašis; ant jo keturių kampų buvo atramos praustuvui. Atramos po praustuvu buvo nulietos su įvijomis kiekviename šone. 31 Virš praustuvo kilo uolekties aukščio vainikas su apskritu piltuvu į pusantros uolekties gylio indą. Ir ant piltuvo buvo įraižų. Įsprūdos buvo keturkampės, ne apskritos. 32 Po įsprūdomis buvo keturi ratai. Ratų ašys buvo pastovuose. Kiekvieno rato aukštis buvo pusantros uolekties. 33 Ratų sandara buvo, kaip paprastai būna vežimų ratų sandara. Jų ašys, ratlankiai, stipinai ir stebulės – viskas buvo nulieta. 34 Keturiuose kiekvieno pastovo kampuose buvo atramos; pastovai ir atramos buvo iš vieno gabalo. 35 Prie pastovo viršaus buvo pusės uolekties aukščio apskrita juosta; pastovo viršus, jo šonai ir įsprūdos buvo iš to paties gabalo. 36 Ant jo paviršiaus, jo šonų ir įsprūdų, kur tik buvo laisvos vietos, Hiramas įraižė kerubus, liūtus ir palmes, su įvijomis visur aplinkui. 37 Taip jis padarė dešimt pastovų praustuvams. Visi buvo panašiai nulieti, vienodo didumo ir tos pačios išvaizdos.

38 Tada jis padarė dešimt varinių praustuvų. Kiekviename praustuve tilpo keturiasdešimt batų, kiekvienas praustuvas buvo keturių uolekčių; ant visų dešimties pastovų buvo po praustuvą. 39 Penkis pastovus jis pastatė dešinėje Namų pusėje, o kitus penkis – kairėje Namų pusėje. Jūrą jis padėjo dešinėje Namų pusėje, prie pietrytinio kampo.

Reikmenys: suvestinė

40 Hiramas padarė ir puodų, ir bertuvių bei dubenų. Taip Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose: 41 du šulus, du galvenų rutulius ant šulų; dvi girliandų pynes apdengti dviem galvenų rutuliams virš šulų; 42 keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, – dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; 43 dešimt pastovų, dešimt praustuvų ant pastovų; 44 vieną jūrą ir dvylika jaučių po jūra.

45 Puodai, bertuvės ir dubenys – visi reikmenys, kuriuos Hiramas padarė Saliamonui VIEŠPATIES Namams, buvo iš blizgančio vario. 46 Karalius nuliedino juos molio žemėje Jordano lygumoje tarp Sukotų ir Zaretano. 47 Dėl jų gausybės visus tuos reikmenis Saliamonas paliko nesvertus; vario svoris nebuvo nustatytas.

48 Saliamonas padarė visus reikmenis VIEŠPATIES Namuose: aukurą iš aukso, stalą Artumo duonai padėti iš aukso, 49 žvakides – penkias dešinėje ir penkias kairėje – Vidinės šventovės priekyje iš gryno aukso; vainiklapius, lempas bei žirkles iš aukso; 50 taures, žnyples, dubenis šlakstymui, lėkštes smilkalams ir keptuves iš gryno aukso; vyrius durims vidinio Namų kambario – Šventųjų Šventosios – ir durims Didžiosios navos iš aukso.

51 Taip buvo pabaigti visi darbai, kurių Saliamonas buvo ėmęsis VIEŠPATIES Namuose. Saliamonas įnešė savo tėvo Dovydo šventąsias dovanas – sidabrą, auksą ir reikmenis – ir padėjo jas į VIEŠPATIES Namų iždą.

  
Išnašos:
11 Kar 7,6-7,12: Išsamus karaliaus rūmų ir administracinių pastatų statybos aprašas. Jie buvo pastatyti prie pat Šventyklos pietų pusėje.
21 Kar 7,13-7,14: Amatininkas Hiramas iš Tyro buvo Tyro karaliaus Hiramo bendravardis. Žr. 2 Kr 2,13. Šiame tekste jis vadinamas Huram-Abi.
31 Kar 7,15-7,22: Prieangio priekyje buvo pastatyti du didžiuliai, nepritvirtinti, tuščiaviduriai šulai, vadinami Jachin{u} ir Boaz{u}. Jų vardai turbūt reiškia: {Dievas} įkuria ir {Jis} ateina su jėga. Be abejo, patys šulai turėjo simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, Gyvybės medis, kuri nūdien lieka mums nežinoma. Apie šulų apeiginį vaidmenį žr. 2 Kar 11,14; 23,3.
41 Kar 7,23-7,25: Lietinė Jūra buvo didžiulis apskritas dubus indas, stovintis ant dvylikos jaučių. Joje tilpo 2000 batų – kibirų. Vienas batas buvo lygus 39,3 litro. Pasak 2 Kr 4,6 teksto, jūra tarnavo kunigams apsiplauti, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie tai galėjo padaryti, nes jūros briauna buvo maždaug per du metrus aukščiau už aslą. Atrodo, kad jūra turėjo simbolinę reikšmę (gyvastį duodantis vanduo). Galima ją palyginti su Egipto šventyklų dirbtiniais ežerais. O jautis Artimųjų Rytų religijose buvo apvaisinimo ir jėgos simbolis. Dvylikos jaučių išdėstymas į keturias pasaulio šalis rodo į visuotinę Dievybės gyvastį.
51 Kar 7,27-7,39: Pastovai buvo išpuošti vežimėliai dešimčiai praustuvų pastatyti.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 7

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 8

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 8

Skrynia atnešama į Šventyklą

1 [i1]Saliamono pašaukti, visi Izraelio seniūnai – visi giminių galvos ir izraeliečių protėvių namų vadai – susirinko pas karalių Saliamoną Jeruzalėje perkelti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto, tai yra iš Ziono. 2 Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną į iškilmę Etanimų mėnesį, tai yra septintą mėnesį. 3 Susirinkus visiems Izraelio seniūnams, kunigai pakėlė Skrynią nešti. 4 Jie nešė VIEŠPATIES Skrynią, Susitikimo palapinę ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Kunigai ir levitai juos nešė. 5 Tuo tarpu karalius Saliamonas ir visa pas jį priešais Skrynią susirinkusi Izraelio bendrija atnašavo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaityti, nei apskaičiuoti.

6 Kunigai įnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į jos vietą po kerubų sparnais į vidinę Namų šventovę, Šventųjų Šventąją, 7 nes kerubai buvo išskleidę savo sparnus virš Skrynios vietos. Kerubai iš viršaus pridengė Skrynią ir jos kartis.[i2] 8 Kartys taip kyšojo, kad jų galai buvo matomi iš šventos vietos priešais Vidinę šventovę. Bet iš lauko jų matyti nebuvo įmanoma. Jos ten tebėra iki šios dienos. 9 Skrynioje buvo tik dvi akmeninės plokštės, kurias į ją buvo įdėjęs Mozė prie Horebo, kai VIEŠPATS sudarė su izraeliečiais Sandorą po jų išėjimo iš Egipto žemės.

10 Kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus. 11 Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES Namus. 12 Tada Saliamonas ištarė:

„VIEŠPATS pasirinko gyventi

neperžvelgiamoje tamsoje.[i3]

13 Nūn pastačiau tau didingus Namus –

vietą tau gyventi amžinai“.

Saliamono kalba žmonėms

14 Tada, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė veidu į žmones ir palaimino visą Izraelio bendriją. 15 Jis tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką buvo pažadėjęs savo burna mano tėvui Dovydui, tardamas: 16 'Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neišsirinkau miesto nė iš vienos Izraelio giminės statybai Namų, kuriuose gyventų mano vardas. Betgi išsirinkau Dovydą valdyti savo tautai Izraeliui'. 17 Mano tėvas Dovydas svajojo pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 18 Bet mano tėvui VIEŠPATS tarė: 'Gerai darei, kad svajojai pastatyti Namus mano vardui. 19 Tačiau ne tu Namus pastatysi, bet iš tavęs gimęs tavo sūnus pastatys Namus mano vardui'. 20 Nūnai VIEŠPATS įvykdė padarytą pažadą: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, įžengiau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 21 Ten aš paruošiau vietą Skryniai, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, jo sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto žemės“.

Saliamono malda

22 Tada visos Izraelio bendrijos akivaizdoje Saliamonas atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą ir, pakėlęs rankas į dangų, 23 meldėsi: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei danguje aukštai, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais, kurie yra tau ištikimi visa širdimi. 24 Tu palaikei sandorą, sudarytą su mano tėvu Dovydu, šią dieną ranka įvykdei, ką lūpom buvai pažadėjęs. 25 Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: 'Nestigs tau niekad mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys žiūrės savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje'. 26 Užtat dabar, Izraelio Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas, kurį davei mano tėvui, savo tarnui Dovydui.

27 Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! 28 Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave. 29 Težvelgia dieną ir naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią tu sakei: 'Ten gyvens mano vardas!' – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje. 30 Išgirsk maldavimus savo tarno ir maldavimus savo tautos Izraelio, kada tik melsis šioje vietoje. Išgirsk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk!

31 Kada tik žmogus nusidės artimui, turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, 32 tada išgirsk danguje ir nedelsk duoti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

33 [i4]Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes ji tau nusidėjo, bet grįžtų vėl pas tave, šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose, 34 tada išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir sugrąžink juos vėl į kraštą, kurį davei jų protėviams.

35 Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo ir tu juos baudi, bet jie melstųsi šioje vietoje, šlovintų tavo vardą ir gręžtųsi nuo savo nuodėmės, 36 tada išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo tautos Izraelio, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turi eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį davei savo tautai kaip paveldą.

37 Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų juos kurioje nors krašto gyvenvietėje, – kokia tik būtų nelaimė ir kokia tik būtų liga, – 38 jeigu tuomet būtų kokia nors malda ar koks nors prašymas pavienio žmogaus ar visos tavo Izraelio tautos, pajutusių savo širdies nelaimę ir tiesiančių rankas šių Namų link, 39 tada išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, suteik tad kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas yra kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais, 40 kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams.

41 Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo, 42 nes jis išgirs apie tavo didį vardą, galingą kumštį ir ištiestą ranką; kai jis ateis melstis šiuose Namuose, 43 tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko tavęs svetimtautis prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą bei garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu yra vadinami Namai, kuriuos pastačiau.

44 Kai tavo tauta eis į mūšį su savo priešu, kad ir kuriuo keliu tu juos siųstum, ir jie melsis VIEŠPAČIUI,, atsigręžę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, 45 tada išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.

46 O kai jie tau nusidės, juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešams, kad būtų išvesti belaisviais į jų kraštą, tolimą ar artimą, 47 tačiau jie krašte, į kurį buvo nuvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo priešų krašte, tardami: 'Mes nusidėjome, užsitraukėme kaltę nedorai elgdamiesi', – 48 sugrįš pas tave visa širdimi ir siela krašte priešų, išvedusių juos į nelaisvę, melsis į tave, atsigręžę į savo kraštą, kurį tu davei jų protėviams, ir į Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, 49 tada išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą 50 ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai visus jų nusikaltimus, kuriais jie tau nusižengė. Būk jiems gailestingas akivaizdoje tų, kurie išvedė juos į nelaisvę, kad būtų jiems gailestingi, 51 nes jie yra tavo paveldas ir tavo tauta, kurią tu išvedei iš Egipto, iš vidurio tos geležies lydyklos! 52 Tebūna atviros tavo akys prašymui tavo tarno ir prašymui tavo tautos Izraelio, išklausyk juos, kada tik jie tavęs šauksis. 53 Juk tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu, kaip tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai per savo tarną Mozę, kai iš Egipto išvedei mūsų protėvius“.

Saliamonas palaimina tautą

54 Pabaigęs šią visą maldą ir šį prašymą VIEŠPAČIUI,, Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais VIEŠPATIES aukurą, kur jis buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis. 55 Atsistojęs jis palaimino visą Izraelio bendriją, garsiai tardamas:

56 „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs. Nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš visų jo dosnių pažadų, duotų per savo tarną Mozę. 57 Tebūna VIEŠPATS, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais. Tenepalieka mūsų ir teneatmeta. 58 Tepalenkia mūsų širdį į save, kad eitume visais jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, įstatų ir įsakų, duotų mūsų protėviams. 59 Tebūna šie mano žodžiai, kuriais aš meldžiausi VIEŠPATIES akivaizdoje, arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis palaikytų savo tarną ir savo tautą Izraelį kasdienos reikaluose, 60 idant visos žemės tautos žinotų, kad tik VIEŠPATS yra Dievas ir kito nėra. 61 Būkite visa širdimi su Dievu, savo Dievu, elgdamiesi pagal jo įstatus ir laikydamiesi jo įsakymų, kaip šiandien“.

Aukos Šventyklą šventinant

62 Tada karalius ir visas Izraelis atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. 63 Saliamonas atnašavo kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI, dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi izraeliečiai pašventino VIEŠPATIES Namus. 64 Tą pačią dieną karalius pašventino kiemo vidurį, kuris buvo VIEŠPATIES Namų priekyje. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, grūdų atnašas ir riebiąsias bendravimo aukų dalis, nes varinis aukuras, stovintis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas sutalpinti deginamosioms aukoms, grūdų atnašoms ir riebiosioms bendravimo aukų atnašoms.

65 Taigi Saliamonas ir su juo visas Izraelis – didžiulė bendrija, žmonės nuo Lebo-Hamato iki pat Egipto upės, tuo metu šventė iškilmę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje per septynias dienas. 66 Aštuntą dieną jis paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.

  
Išnašos:
11 Kar 8,1-8,11: Sandoros Skrynia atnešama į Šventyklą (žr. 2 Sam 6,12-15). Dovydo miestas, arba Zionas, buvo pietuose nuo Šventyklos – pietrytinėje miesto dalyje. Etanimų, arba Tišrio, mėnuo buvo rudens mėnuo (rugsėjo–spalio mėnesių dalys). Taigi Šventyklos šventinimas buvo nukeltas vienuolika mėnesių (žr. 1 Kar 6,38) ir sujungtas su rudens Naujųjų metų švente, svarbia religine iškilme.
21 Kar 8,7: Apie kerubus žr. 1 Kar 6,23-28. Skrynia buvo nešama ant karčių.
31 Kar 8,12: ... neperžvelgiamoje tamsoje: vidinė šventovė, Šventų Šventoji vieta, neturėjo langų ir buvo visiškai tamsi.
41 Kar 8,33-8,53: Šios nuorodos į izraeliečių tremtį yra vėlesni intarpai į Saliamono kalbą. Jos siejamos su Babilonijos tremtimi, kurią izraeliečiai išgyveno keturiais šimtmečiais vėliau.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 8

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 9

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 9

Pažadas ir įspėjimas

1 Saliamonui Kai Saliamonas buvo pabaigęs statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus – visa, ką Saliamonas norėjo pastatyti, 2 VIEŠPATS pasirodė Saliamonui antrąkart, kaip jis buvo jam pasirodęs Gibeone. 3 VIEŠPATS jam tarė: „Aš išklausiau tavo maldos ir tavo prašymo, su kuriuo kreipeisi į mane, pašventinau šiuos Namus, kuriuos tu pastatei, ir suteikiau jiems savo vardą amžinai. Visad ten bus mano akys ir mano širdis. 4 O tu, jeigu elgsiesi mano akivaizdoje, kaip tavo tėvas Dovydas elgėsi, nuoširdžiai ir dorai, vykdydamas visa, ką tau įsakiau, ir laikydamasis mano įstatų ir įsakų, 5 tada aš padarysiu tavo karališką sostą Izraelyje amžiną, kaip aš pažadėjau tavo tėvui Dovydui, tardamas: 'Nestigs tau įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste'.

6 O jei tu ar tavo palikuonys nusigręšite nuo manęs ir nesilaikysite mano įsakymų bei įstatų, kuriuos aš jums daviau, bet eisite ir tarnausite kitiems dievams, juos garbindami, 7 tada aš išrausiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, atmesiu nuo savo veido. Izraelis taps patarle ir pajuoka visoms tautoms. 8 Šie Namai taps griuvėsių krūva, visi praeiviai apstulbs ir švilps. Jie klaus: 'Kodėl taip padarė VIEŠPATS šiam kraštui ir šiems Namams?' 9 Jiems bus atsakyta: 'Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jų protėvius iš Egipto žemės, ir priėmė kitus dievus, garbindami juos ir jiems tarnaudami, todėl VIEŠPATS užtraukė ant jų šią nelaimę'“.

Saliamono derybos su Hiramu

10 [i1]Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – 11 kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje. 12 Bet kai Hiramas atvyko iš Tyro apžiūrėti miestų, kuriuos Saliamonas buvo jam davęs, jais Hiramas nebuvo patenkintas. 13 „Mano broli, – jis tarė, – kokie tie miestai, kuriuos tu man davei?“ Todėl jie ir vadinami Kabulo žeme iki šios dienos. 14 Tačiau Hiramas buvo atsiuntęs karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso.[i2]

Lažo darbai Saliamono statybai

15 Tokia yra ataskaita karaliaus Saliamono įvesto lažo darbų, jam statant VIEŠPATIES Namus, savo paties rūmus, Milo'ą[i3] bei Jeruzalės sieną, įtvirtinant Hazorą, Megidą ir Gezerį. 16 Egipto faraonas buvo atžygiavęs, paėmęs Gezerį ir sunaikinęs jį ugnimi. Išžudęs mieste gyvenusius kanaaniečius, jis atidavė jį kaip kraitį savo dukteriai, Saliamono žmonai. 17 Saliamonas tad įtvirtino Gezerį, Žemutinį Bet-Horoną, 18 Baalatą, Tamarą Judo dykumoje 19 ir visus Saliamono sandėlių miestus, miestus savo kovos vežimų bei miestus raitelių – visa, ką Saliamono širdis užsimanė pastatyti Jeruzalėje, Libane ir visose savo valdose. 20 Visus neizraeliečius gyventojus, išlikusius iš amoriečių, hetitų, perizitų, hivitų ir jebusitų, – 21 krašte dar buvo išlikę jų palikuonių, kurių izraeliečiai nepajėgė visiškai išnaikinti, – Saliamonas pajungė vergo lažui iki šios dienos. 22 Bet izraeliečių vergo lažui Saliamonas nepajungė nė vieno, nes jie buvo jo kareiviai, palydovai, tarnautojai, pareigūnai ir jo karo vežimų bei raitelių vadai.

23 [i4]Šie buvo vyriausieji pareigūnai, kurie vadovavo Saliamono darbams ir prižiūrėjo žmones, atliekančius darbą. Jų buvo penki šimtai penkiasdešimt.

24 Kai tik faraono duktė persikėlė iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos Saliamonas buvo jai pastatęs, jis pastatė Milo'ą.

25 [i5]Tris kartus per metus Saliamonas atnašaudavo deginamąsias aukas bei bendravimo atnašas ant aukuro, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI,, atnašaudamas su jomis smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje. Ir Namus jis prižiūrėjo.

26 [i6]Karalius Saliamonas pastatė laivyną Ezion-Geberyje, kuris yra arti Elato ant Nendrių jūros kranto, Edomo krašte. 27 Hiramas išsiuntė su tuo laivynu savo tarnų, jūroje prityrusių jūreivių, drauge su Saliamono vyrais. 28 Jie nuvyko į Ofyrą, pargabeno iš ten penkis šimtus dvidešimt talentų aukso ir įteikė jį karaliui Saliamonui.

  
Išnašos:
11 Kar 9,10: Pasakojimas apie Kabul{o} vardo kilmę. Žodžio Kabul{as} prasmė nėra žinoma. Spėliojama, jog norėta pasakyti, kad šie miestai yra kaip niekas, t. y. menkos vertės.
21 Kar 9,14: ... šimtą dvidešimt talentų aukso: vienas talentas svėrė 34,02 kg.
31 Kar 9,15: ... Milo{’ą}: turbūt reiškia pripildymą, t. y. iš žemių supiltą pylimą – dirbtinę pakylą pietuose nuo Šventyklos. Milo’ą statyti pradėjo Dovydas (žr. 2 Sam 5,9). Žr. 1 Kar 9,24; 11,27.
41 Kar 9,23: Jų sąrašo – vardų – tekste nėra.
51 Kar 9,25: Izraelio senovėje karalius reikšdavosi ir kunigo tarnyboje.
61 Kar 9,26-9,28: Pirmoji užuomina apie Izraelio prekybinį laivyną. Nendrių jūros vardu ženklinama Akabos įlanka. Kur buvo Ofyras, nėra žinoma; spėjama, kad jis buvo pietinėje Arabijoje. Iškasenos iš Ezion-Geberio liudija, kad ten būta vario lydyklų.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 9

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 10

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 10

Šebos karalienė lanko Saliamoną

1 Kai Šebos karalienė[i1] išgirdo apie Saliamono garsą VIEŠPATIES vardo garso dėka, ji atvyko jo išmėginti sunkiais klausimais. 2 Ji atvyko į Jeruzalę su didžiule palyda, su kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji išsakė jam visa, kas gulėjo jai ant širdies. 3 Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio karalius nebūtų žinojęs, ir klausimo, į kurį jis nebūtų galėjęs jai atsakyti. 4 Regėdama visą Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs, 5 jo stalo valgius bei aplink jį sėdinčius dvariškius, paslaugas ir apdarą jo tarnų, jo vyno padavėjus ir deginamąsias aukas, kurias jis atnašavo VIEŠPATIES Namuose, Šebos karalienė neteko žado.

6 Ji tad karaliui tarė: „Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, 7 bet aš kalbomis netikėjau, kol pati neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai pralenkia kalbas, kurias buvau girdėjusi. 8 Laimingos tavo žmonos![i2] Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys! 9 Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris parodė tau savo malonę, pasodindamas tave į Izraelio sostą! Iš amžinos meilės Izraeliui padarė VIEŠPATS tave karaliumi teisingumui ir teisumui vykdyti“.

10 Tada ji apdovanojo karalių šimtu dvidešimčia talentų aukso, begale kvepalų ir brangakmenių. Daugiau niekad nebuvo atgabenta tiek daug kvepalų, kiek Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.

11 [i3]Be to, Hiramo laivynas, gabenęs auksą iš Ofyro, atgabeno iš Ofyro gausiai almugo medžio ir brangakmenių. 12 Almugo medieną karalius panaudojo VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams išpuošti, taip pat giesmininkų lyroms ir arfoms. Tokio almugo medžio daugiau nebuvo nei atgabenta, nei regėta iki šios dienos.

13 [i4]O karalius Saliamonas savo ruožtu davė Šebos karalienei visa, ko ji norėjo ir ko ji prašė. Be to, Saliamonas apdovanojo ją iš savo karališko dosnumo. Tada ji sugrįžo drauge su savo dvariškiais į savo šalį.

Saliamono turtai

14 Auksas, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis aukso talentus, 15 neskaitant to, kuris ateidavo iš pirklių, prekybos tinklo ir visų Arabijos karalių bei krašto valdytojų. 16 Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiulių skydų iš plakto aukso; į kiekvieną skydą suėjo šeši šimtai auksinių šekelių. 17 Jis padarė ir tris šimtus priedangos skydų iš plakto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys minos. Karalius padėjo juos Libano miško rūmuose.

18 Karalius taip pat padarė šaunų sostą iš dramblio kaulo ir jį aptraukė geriausiu auksu. 19 Į sostą vedė šeši laiptai, sostas turėjo nugarą su apskritu viršumi ir atramas prie kiekvieno sėdynės šono. Du liūtai stovėjo šalia atramų, 20 o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis kiekviename šone. Niekad nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.

21 Be to, visos Saliamono taurės buvo auksinės, o visi Libano miško Rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabrinių indų nebuvo. Saliamono dienomis sidabras buvo nieku laikomas. 22 Mat karalius turėjo Taršišo laivus jūroje drauge su Hiramo laivynu. Kartą per trejus metus Taršišo laivai[i5] parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulų, beždžionių ir povų.

23 Taip karalius Saliamonas viršijo turtais ir išmintimi visus žemės karalius. 24 Visas pasaulis ieškojo Saliamono veido, norėdamas išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį. 25 Kiekvienas jų atgabendavo savo metinę duoklę – sidabro ir aukso daiktų, drabužių, ginklų ir prieskonių, arklių ir mulų.

Saliamono karo vežimai ir kavalerija

26 Saliamonas sutelkė kovos vežimus ir raitelius. Jis turėjo tūkstantį keturis šimtus karo vežimų ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos jis paskirstė į kovos vežimų miestus ir prie karaliaus Jeruzalėje. 27 Karalius padarė sidabrą taip apstų Jeruzalėje, kaip akmenis ir kedrus, taip apsčius, kaip sikomoro medžiai Šefeloje.[i6] 28 Saliamono arkliai buvo gabenami iš Egipto ir Kuės.[i7] Karaliaus pirkliai juos pirkdavo iš Kuės nustatyta kaina. 29 Vežimas, atgabentas iš Egipto, kainavo šešis šimtus sidabrinių šekelių, o arklys šimtą penkiasdešimt. O per karaliaus pirklius savo ruožtu buvo galima juos išgabenti visiems hetitų karaliams ir Aramo karaliams.

  
Išnašos:
11 Kar 10,1: ... Šebos karalienė: Šeba per šimtmečius buvo vadovaujanti karalystė šiuolaikėje Jemeno teritorijoje. Moterys valdovės arabų kraštuose yra žinomos iš VIII prieškristinio amžiaus asirų įrašų.
21 Kar 10,8: Laimingos tavo žmonos!: hebrajiškajame tekste skaitome: Laimingi tavo vyrai! Senieji vertimai, graikiškasis ir siriškasis, verčia Laimingos tavo žmonos! – nes tolesniame sakinyje minimi dvariškiai yra vyrai.
31 Kar 10,11-10,12: Almugo medžio šiuolaikiniai botanikai nežino. Almug{as} yra nežinomas medis. Atrodo, kad jis buvo kvepiantis, nes vertimuose vartojami kvepiančių medžių atitikmenys.
41 Kar 10,13: Pasak etiopų padavimų, Šebos karalienė norėjusi iš Saliamono savo sostui įpėdinio ir tikėjosi sukurti Dovydo dinastiją Etiopijai.
51 Kar 10,22: ... Taršišo laivai: laivai, tinkami plaukti per vandenynus. Taršiš{as} buvo finikiečių nausėdija šiuolaikinėje Ispanijoje.
61 Kar 10,27: ... Šefeloje: Judo kalnų papėdėse.
71 Kar 10,28: ... iš Egipto ir Kuės: iš Kilikijos, Mažosios Azijos pietvakarinėje pusėje.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 10

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 11

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 11

Saliamono nuodėmės

1 [i1]Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimtaučių moterų. Ne tik faraono dukterį, bet ir moabiečių, amoniečių, edomiečių, sidoniečių ir hetitų moteris, 2 iš tų tautų, apie kurias VIEŠPATS buvo pasakęs izraeliečiams: „Niekas iš jūsų nesijungs su jais, niekas iš jų nesijungs su jumis, nes jie tikrai nugręš jūsų širdį į kitus dievus“. Prie jų Saliamonas prilipo su meile. 3 Tarp Saliamono žmonų buvo septyni šimtai didžiūnių ir trys šimtai sugulovių. Žmonos nugręžė jo širdį.

4 Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo ištikima VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip buvo jo tėvo Dovydo širdis. 5 Saliamonas sekė sidoniečių deive Aštarte ir amoniečių pasibjaurėjimu Milkomu. 6 Taigi Saliamonas darė, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, ir ištikimai VIEŠPATIMI nesekė, kaip jo tėvas kad darė. 7 Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Chemošui, Moabo pasibjaurėjimui, ir Molechui, amoniečių pasibjaurėjimui. 8 Tą patį jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams.

9 VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo jam du kartus pasirodęs. 10 Nors buvo jam įsakęs kad nesektų kitais dievais, bet jis nesilaikė, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs. 11 Todėl VIEŠPATS Saliamonui tarė: „Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų. 12 Bet tavo tėvo Dovydo dėlei to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu. 13 Betgi visos karalystės neatplėšiu, dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, kurią išsirinkau. Tavo sūnui duosiu vieną giminę“.

Saliamono priešai

14 VIEŠPATS tad sužadino prieš Saliamoną priešą – Hadadą Edomietį iš karališkos šeimos Edome. 15 Anksčiau, Dovydui užėmus Edomą, kariuomenės vadas Joabas, nužygiavęs palaidoti žuvusiųjų, išžudė Edome visus vyriškius. 16 Mat Joabas ir visas Izraelis ten prabuvo šešis mėnesius, kol išžudė Edome visus vyriškius. 17 Bet Hadadas drauge su keletu edomiečių, savo tėvo tarnų, išsigelbėjo ir pabėgo į Egiptą. Tuomet Hadadas buvo mažas berniukas. 18 Pakilę iš Midjano, jie atėjo į Paraną ir pasiėmė su savimi iš Parano daugiau vyrų. Taip jie atėjo į Egiptą, pas faraoną, Egipto karalių. Jis davė Hadadui namus, paskyrė jam išlaikymą ir dovanojo jam ūkį. 19 Hadadas įgijo tokią didelę malonę faraono akyse, kad jis davė jam žmona savo svainę, karalienės Tahpenes seserį. 20 Tahpenes sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, kurį Tahpenes augino faraono rūmuose. Taigi Genubatas buvo faraono rūmuose tarp faraono vaikų. 21 Kai Hadadas Egipte išgirdo, kad Dovydas užmigo su savo protėviais ir kariuomenės vadas Joabas numirė, Hadadas tarė faraonui: „Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį“. – 22 „O ko tau pas mane trūksta, – atsakė faraonas, – kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?“ – „Nieko, – tarė Hadadas, – bet, nepaisant to, leisk man keliauti!“

23 Kitas priešas, Dievo pažadintas prieš Saliamoną, buvo Eljados sūnus Rezonas, kuris buvo pabėgęs nuo savo šeimininko Zobos karaliaus Hadadezerio. 24 Jis, subūręs prie savęs vyrų, tapo gaujos vadu po Dovydo žudynių. Nuėję į Damaską ir ten įsikūrę, jie padarė jį Damaske karaliumi. 25 Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas, darydamas žalą kaip Hadadas. Izraelį jis niekino ir Arame karaliavo.

Jeroboamo maištas

26 [i2]Nebato sūnus Jeroboamas, efraimietis iš Zeredos, sūnus vienos našlės, kurios vardas buvo Zerua, buvo Saliamono tarnyboje. Jis pakėlė ranką prieš karalių. 27 Tokia buvo priežastis, dėl kurios jis pakėlė ranką prieš karalių: Saliamonas statė Milo'ą ir taisė spragą savo tėvo Dovydo miesto sienoje. 28 O tas Jeroboamas viską sugebąs vyras. Saliamonas, pamatęs, kad šis jaunas vyras yra toks sumanus, paskyrė jį vadovauti visiems Juozapo namų lažo darbams.

29 Tuo metu atsitiko, kad kartą Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės, ir šilonietis pranašas Ahijas pasitiko jį kelyje. Ahijas buvo apsivilkęs nauju drabužiu. Jiedviem esant vieniems laukuose, 30 Ahijas pačiupo naująjį drabužį, kurį vilkėjo, ir suplėšė jį į dvylika gabalų. 31 „Imk sau dešimt gabalų, – tarė jis Jeroboamui, – nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Tikėk manimi, aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimt giminių. 32 Dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, dėlei miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių, jam liks viena giminė. 33 Dešimt duosiu tau, nes jis paliko mane, garbino sidoniečių deivę Aštartę, Moabo dievą Chemošą bei amoniečių dievą Milkomą ir nėjo mano keliais, nedarė, kas dora mano akyse, ir nesilaikė mano įstatų bei įsakų, kaip darė jo tėvas Dovydas. 34 Nepaisant to, visos karalystės iš jo neatimsiu, bet laikysiu jį karaliumi per visas jo gyvenimo dienas dėlei savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų ir įstatų. 35 Bet iš jo sūnaus rankos karalystę atimsiu ir tau ją, tas dešimt giminių, atiduosiu. 36 Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad mano tarnas Dovydas visad turėtų žibintą[i3] priešais mane Jeruzalėje, mieste, kurį išsirinkau savo vardo buveine. 37 Nūnai tave paimsiu, kad valdytumei visa, kaip tavo širdis trokšta. Tu būsi Izraelio karalius. 38 Jeigu tu būsi klusnus visur, ką tau įsakau, eisi mano keliais ir darysi, kas dora mano akyse, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, aš būsiu su tavimi, pastatysiu tau tvirtus namus,[i4] kaip pastačiau Dovydui, ir atiduosiu tau Izraelį. 39 Už tą nuodėmę pažeminsiu Dovydo palikuonis, bet ne amžinai'“.

40 [i5]Todėl Saliamonas bandė Jeroboamą užmušti, bet Jeroboamas skubiai pabėgo į Egiptą, pas Egipto karalių Šišaką, ir prabuvo Egipte iki Saliamono mirties.

Saliamono valdymo galas

41 Kita Saliamono veikla – visa, ką jis darė, ir jo išmintis – argi nėra aprašyta Saliamono darbų knygoje? 42 Jeruzalėje Saliamonas valdė visą Izraelį keturiasdešimt metų. 43 Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste. Jo vietoje tapo karaliumi jo sūnus Rehabeamas.

  
Išnašos:
11 Kar 11,1-3,7: Saliamono iškilimą, jo pamaldumą ir išmintį, administracinius gabumus ir turtus, karalystės išsiplėtimą, jam rodomą Artimųjų Rytų valdovų pagarbą, jo taikos karalystę ir, svarbiausia, draugystę su Dievu aptemdė Saliamono mišrių vedybų su daugybe pagonių moterų nuodėmės ir kitų dievų garbinimas (žr. Iš 34,11-16; Įst 7,1-5).
21 Kar 11,26-11,40: Didžiausias pavojus, maištas Saliamono karalystės viduje, kilo iš Nebato sūnaus Jeroboamo pusės. Pranašas Ahijas tikėjosi, kad Jeroboamas bus ištikimesnis Izraelio Dievui už Saliamoną.
31 Kar 11,36: ... žibintą: Dovydo dinastijos išlikimo simbolį.
41 Kar 11,38: ... pastatysiu tau tvirtus namus: dinastiją.
51 Kar 11,40: Atrodo, kad Egipto karalius Šišakas buvo mažiau palankus Saliamonui negu faraonas, kuris buvo davęs savo dukterį Saliamonui žmona.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 11