¹ Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego. ² ‘Ką matai?’, ­ paklausė jis. Aš atsakiau: ‘Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams. ³ Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas ­ dubens dešinėje, kitas ­ kairėje.’ ⁴ Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’ ⁵ Kalbėjęsis su manimi angelas atsakė man: ‘Argi tu nežinai, kas tai?’ Atsakiau: ‘Ne, mano viešpatie.’

⁶ Jis tarė man:

‘Štai VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui.

Ne galybe, ne jėga,

bet mano Dvasia, ­

skelbia Galybių VIEŠPATS. ­

⁷ Kas tu toks, didysis kalne?

Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį!

Jis padės baigiamąjį akmenį į vietą,

lydimas šauksmų: „Malonė! Malonė jam!“’

⁸ Be to, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

⁹ ‘Zerubabelio rankos padėjo pamatus šiems Namams,

jo rankos juos ir baigs.’

Tuomet žinosite,

kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus.

¹⁰ Juk visi, niekinę menkos pradžios dieną,

dabar džiaugsis ir regės

kertinį akmenį Zerubabelio rankoje.

[Paskui jis man atsakė:] ‘Tai septynios VIEŠPATIES akys, užmatančios visą žemę.’ ¹¹ ­ ‘O kas tie du alyvmedžiai: vienas ­ žvakidės dešinėje, o kitas ­ kairėje?’ ­ paklausiau. ¹² Ir dar pridūriau: ‘Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?’ ¹³ Jis tarė man: ‘Argi nežinai, kas tai?’ ­ ‘Ne, mano viešpatie’, ­ atsakiau. ¹⁴ Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui.’