¹ Štai tautos, kurias VIEŠPATS paliko, kad išbandytų jomis Izraelį ­ visus tuos, kurie nebuvo išgyvenę jokio karo Kanaane ( ² idantpatirtų karą būsimos izraelitų kartos ­ vien tos, kurios ankstesnių karų nebuvo patyrusios) : ³ penki filistinų valdovai, visi kanaaniečiai, sidoniečiai ir hivai, gyvenę Libano kalnuose nuo Baal Hermono iki pat Lebo Hamato. ⁴ Jos buvo priemonė išbandyti Izraeliui ir sužinoti, ar jie paklus VIEŠPATIES įsakymams, kuriuos jis davė jų protėviams per Mozę. ⁵ Taigi izraelitai įsikūrė tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių. ⁶ Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!

⁷ Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašeras. ⁸ Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram Naharaimų karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai buvo pavaldūs Kušan Rišataimui aštuonerius metus. ⁹ Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraelitams išvaduoti gelbėtoją ­ Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų. ¹⁰ Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan Rišataimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan Rišataimą, ¹¹ kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.

Ehudas

Kenazo sūnui Otnieliui mirus,¹² izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Kadangi jie darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, VIEŠPATS sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių Egloną. ¹³ Kartu su amonitais ir amalekiečiais jis išėjo į žygį ir, nugalėjęs Izraelį, užėmė Palmių miestą. ¹⁴ Moabo karalius Eglonas valdė izraelitus aštuoniolika metų.

¹⁵ Bet izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino jiems gelbėtoją ­ Ehudą, Geros sūnų, benjaminą, kairiarankį vyrą. Atsitiko taip, kad izraelitai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui. ¹⁶ Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir pasirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies. ¹⁷ Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras. ¹⁸ Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu, ¹⁹ o pats sugrįžo nuo Pesilimų prie Gilgalo ir tarė: „Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau.“ Pastarasis paliepė: „Išeikite!“, ­ ir visi jam tarnavusieji išėjo. ²⁰ Ehudas priėjo prie jo, sėdinčio atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: „Turiu tau žodį iš Dievo.“ Jis pakilo nuo savo sosto. ²¹ Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė Eglonui į pilvą. ²² Durklas įsmego į taukus, net rankena sulindo paskui ašmenis, nes durklo iš pilvo jis netraukė; išėjo nešvarumai. ²³ Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs ir užrakinęs kambario ant stogo duris. ²⁴ Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: „Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje.“ ²⁵ Tad jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Jam kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir atidarė jas. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas!

²⁶ Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir leidosi į Seyrą. ²⁷ Čia atsiradęs, paliepė pūsti ragą Efraimo aukštumose. Jo vedami izraelitai pakilo į žygį iš aukštumų! ²⁸ „Sekite paskui mane, ­ sakė jis jiems, ­ nes VIEŠPATS atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas.“ Taigi jie leidosi žemyn paskui jį, paėmė Jordano brastas į Moabą ir neleido niekam pereiti. ²⁹ Tuo metu jie užmušė apie dešimt tūkstančių moabitų; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas neištrūko! ³⁰ Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų.

Šamgaras

³¹ Po Ehudo atėjo Anatos sūnus Šamgaras. Jaučių varovo lazda jis užmušė šešis šimtus filistinų ir išgelbėjo Izraelį.