¹ Taigi karaliui Asarhadonui valdant, sugrįžau į namus, ir man buvo sugrąžinti žmona Ana bei sūnus Tobijas. Sekminių iškilmių metu ­ Savaičių šventėje ­ man buvo parengti puikūs pietūs. Atsisėdau valgyti. ² Kai buvo parengtas stalas ir prieš mane padėta daug įvairių valgių, tariau savo sūnui Tobijui: „Mano vaikeli, išeik ir parvesk kokį tik rastumei vargšą žmogų, visa širdimi garbinantį Dievą, iš mūsų tautiečių tarp tremtinių čia, Ninevėje. Tepavalgo jis su manimi. Iš tikrųjų, sūnau, aš palauksiu, kol tu sugrįši.“ ³ Tad Tobijas išėjo ieškoti vargšo žmogaus tarp mūsų brolių. Sugrįžęs jis sušuko: „Tėve!“ ­ „Kas nutiko, sūnau?“ ­ paklausiau. Jis atsakė: „Vienas mūsų tautiečių nužudytas! Jo kūnas guli prekyvietėje, kur jis ką tik buvo pasmaugtas.“ ⁴ Pašokau ant kojų, palikdamas nepaliestus pietų valgius. Išnešęs negyvąjį vyrą iš aikštės, padėjau jį viename kambarių, kad saulei nusileidus palaidočiau. ⁵ Parėjęs apsiploviau ir skaudama širdimi valgiau savo maistą. ⁶ Tada prisiminiau Amoso pranašavimą, ištartą Beteliui:

„Jūsų šventės bus paverstos gedulu,

o visos jūsų giesmės ­ raudomis.“

⁷ Ir apsiverkiau. Atėjus saulėlydžiui, išėjau ir, iškasęs kapą, palaidojau negyvėlį.

⁸ Kaimynai juokėsi iš manęs, vieni kitiems sakydami: „Nejau tas žmogus niekuomet nepasimokys! Juk kartą jau buvo gaudomas, kad būtų nubaustas mirtimi už tokį darbą, ir pabėgęs. Bet štai ir vėl laidoja mirusius!“

⁹ Tą pačią naktį apsiplovęs nuėjau į savo kiemą ir atsiguliau prie kiemo sienos. Kadangi buvo karšta, veidą palikau neuždengtą, ¹⁰ nežinodamas, kad ant sienos virš mano galvos buvo žvirblių. Jų karštos išmatos užkrito man ant akių ir sukėlė baltuosius šlakus. Ėjau pas gydytojus, kad išgydytų, bet juo daugiau jie mane gydė tepalais, juo labiau regėjimą man temdė baltieji šlakai, kol visiškai nebegalėjau matyti. Buvau neregys ketverius metus. Visi mano giminaičiai užjautė mane, o Achikaras rūpinosi dvejus metus, kol neišvyko į Elimaidę.

¹¹ Tuo metu mano žmona Ana dirbo už atlyginimą moteriškus darbus, verpė vilnas ir audė audeklus. ¹² Įteikusi, kas užsakyta, ji gaudavo atlyginimą. Kartą, distro mėnesio septintą dieną, kai ji baigė audinį ir nusiuntė užsakovams, jie užmokėjo jai visą atlyginimą ir dar pridėjo ožiuką vaišėms. ¹³ Atvestas į mano namus, ožiukas ėmė mekenti. Pasišaukęs ją, paklausiau: „Iš kur gavai tą ožiuką? Ar tikrai jis nėra vogtas? Sugrąžink jį savininkams, nes mes neturime teisės valgyti to, kas vogta.“ ¹⁴ Bet ji atsakė: „Ne, jis buvo duotas man kaip dovana prie atlyginimo.“ Vis dėlto ja nepatikėjau ir liepiau sugrąžinti jį savininkams. Tuomet ji atsakydama tarė: „Kurgi tavo išmaldos? Kurgi tavo gerieji darbai? Žiūrėk! Visi žino, kokį atpildą esi už juos gavęs!“