¹ O tu kalbėk, kas sutinka su sveiku mokslu: ² kad seni vyrai būtų blaivūs, orūs, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės. ³ Taip pat, kad senos moterys elgtųsi, kaip dera šventoms: neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero, ⁴ tai yra skatintų jaunesniąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, ⁵ būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis. ⁶ Taip pat jaunuolius ragink, kad būtų santūrūs. ⁷ Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, ⁸ sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo. ⁹ Kalbėk, kad vergai būtų visa kame klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti, ¹⁰ kad nevogtų, bet parodytų gražią visokeriopą ištikimybę, kad visu kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą.

¹¹ Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms^{[i1] 12} ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, ¹³ laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo. ¹⁴ Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams.

¹⁵ Taip kalbėk, ragink, bark kuo svariau. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti!