¹ O ką pasakysime dėl Abraomo ­ mūsų protėvio pagal kūną? ² Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. ³ Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. ⁴ Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole. ⁵ O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas. ⁶ Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

⁷ Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti,

kurių nuodėmės uždengtos;

⁸ palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!

⁹ Ar šis palaiminimas skirtas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapi-pjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu. ¹⁰ Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? Ne po apipjaustymo, bet prieš tai. ¹¹ Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapi-pjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas, ¹² ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipjaustytas.

¹³ Ne įstatymu buvo pagrįstas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu. ¹⁴ Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis. ¹⁵ Juk įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo. ¹⁶ Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas, ¹⁷ kaip parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu akivaizdoje Dievo, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.

¹⁸ Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. ¹⁹ Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį ­ jam buvo arti šimto metų ­ ir Saros įsčias apmirusias. ²⁰ Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ²¹ ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti. ²² Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

²³ Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, ²⁴ bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, ²⁵ paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.