¹ Noomė turėjo iš vyro pusės giminaitį. Jis buvo turtingas žmogus iš Elimelecho šeimos ir vadinosi Boazas. ² Kartą Rūta Moabitė kreipėsi į Noomę: „Leisk man eiti ir pasirinkti varpų paskui pjovėjus lauke žmogaus, kurio akyse rasiu malonę.“ ­ „Eik, mano dukterie“, ­ atsakė ši.

³ Rūta išėjo ir rankiojo varpas paskui pjovėjus. Pasitaikė, kad tas lauko sklypas priklausė Boazui, kuris buvo kilęs iš Elimelecho šeimos. ⁴ Ir pats Boazas atėjo iš Betliejaus. Jis pasveikino pjovėjus: „VIEŠPATS tebūna su jumis!“ ­ „VIEŠPATS telaimina tave!“ ­ atsakė šie. ⁵ Boazas paklausė tarną, prižiūrėjusį pjovėjus: „Kieno ši mergina?“ ⁶ Tarnas, pjovėjų prižiūrėtojas, paaiškino: „Tai mergina moabitė ­ ta, kuri sugrįžo kartu su Noome iš Moabo lygumų. ⁷ Ji prašė: ‘Leisk man pasirankioti tarp pėdų paskui pjovėjus.’ Ji atėjo ir buvo ant kojų nuo ryto ligi dabar be perstojo, nesustodama net trumpam poilsiui!“

⁸ Boazas kreipėsi į Rūtą: „Ar girdi, mano dukterie? Į kitą lauką rankioti neik, iš čia nesitrauk, bet laikykis prie mano tarnaičių. Turėk prieš akis tą lauką, kuriame pjauna, ir eik paskui jas. Argi ⁹ neįsakiau savo tarnams, kad tavęs nevargintų? Kai ištrokši, eik prie ąsočio ir gerk iš to, ką tarnai bus pasėmę.“ ¹⁰ Ji puolė kniūbsčia ir tarė: „Kodėl randu malonę tavo akyse, kad taip mane pagerbi? Juk aš svetimšalė!“ ¹¹ Boazas paaiškino jai: „Aš gerai žinau visa, ką esi padariusi savo anytai po vyro mirties: tu palikai savo tėvą ir motiną, gimtąjį kraštą ir šeimą, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai. ¹² Teatlygina gausiai tau VIEŠPATS už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti.“ ¹³ Ji atsakė: „Esi geraširdiškas man, šeimininke! Paguodei mane ir maloniai kalbėjaisi su savo tarnaite, nors aš nesu lygi nė vienai tavo tarnaičių.“

¹⁴ Atėjus valgymo metui, Boazas kreipėsi į ją: „Eikš čionai, sėskis prie valgio, padažyk savo kąsnį vyne!“ Ji atsisėdo šalia pjovėjų. Boazas padavė jai gruzdintų grūdų, ji pavalgė iki soties, ir dar šiek tiek liko. ¹⁵ Pakilus vėl rinkti varpų, Boazas paliepė savo darbininkams: „Nedrauskite jai rinkti ir tarp pėdų, netrukdykite! ¹⁶ Netgi patys ištraukite varpą kitą iš gubų ir numeskite ant ražienos. Tepasirenka! Nesibarkite ant jos!“

¹⁷ Ji rinko tame lauke iki vakaro. Tada išsikūlė, ką buvo surinkusi, ir susidarė maždaug efa miežių. ¹⁸ Nešina jais, parėjo į miestą ir parodė anytai, kiek buvo surinkusi. Išėmusi atidavė maistą, kurio buvo likę nuo jos sočių pietų. ¹⁹ Anyta paklausė: „Kur rinkai šiandien? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!“ Ji papasakojo anytai, pas ką buvo dirbusi, ir sakė: „Tas žmogus, pas kurį šiandien darbavausi, vadinasi Boazas.“

²⁰ Noomė tarė marčiai: „Telaimina jį VIEŠPATS, kurio malonė nepaliko nei gyvųjų, nei mirusiųjų! Mat tas žmogus, ­ paaiškino Noomė, ­ yra mūsų giminaitis, vienas mūsų atpirkėjų^[i1]“. ²¹ Tada Moabitė anytai pasakė: „Jis man net įsakė: ‘Laikykis prie mano darbininkų, kol jie baigs nuiminėti visą derlių!’“ ²² Noomė tarė savo marčiai Rūtai: „Gerai, mano dukterie, nes, būdama kartu su jo tarnais, nebūsi užgauliojama kitame lauke.“

²³ Rūta laikėsi prie Boazo tarnų iki baigėsi miežių ir kviečių pjūtis. Po to ji pasiliko prie anytos.