¹ Asafo maskilas^[i1]. Kodėl, Dieve, amžinai mus atstumi?

Kodėl rusena tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?

² Atmink savo seniai įgytą bendriją,

giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,

Siono kalną, kuriame apsigyvenai.

³ Atsisuk į begalinius griuvėsius,

į visus priešų smurto darbus šventovėje!

⁴ Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje,

jie paliko ten savo ženklus.

⁵ Jie atrodė lyg kirtėjai,

kirviais kertantys medžius.

⁶ Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė

visus drožtus jos papuošimus.

⁷ Su žeme sulygino tavo šventovę ir padegė,

išniekino tavo Artumo buveinę.

⁸ Jie sakė sau širdyje:

„Užvaldykime juos visiškai!“ ­

ir sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.

⁹ Savo ženklų nebematome,

nėra daugiau jokio pranašo,

ir niekas iš mūsų nežino, kiek ilgai.

¹⁰ Dieve, kiek ilgai tas priešas tyčiosis?

Nejau amžinai jie dergs tavo vardą?

¹¹ Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės?

Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?

¹² Juk, Dieve, mano karaliau nuo seno,

tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.

¹³ Savo galybe tu perkirtai jūrą,

sutriuškinai jūros pabaisų galvas.

¹⁴ Tu sutraiškei Leviataną

ir pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.

¹⁵ Tau paliepus, ėmė trykšti šaltiniai ir srautai,

tu išdžiovinai neišsenkančias upes.

¹⁶ Tu sukūrei dieną ir naktį,

padėjai į vietą mėnulį ir saulę.

¹⁷ Tu nustatei visas žemės ribas,

padarei vasarą ir žiemą.

¹⁸ Atmink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi,

kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.

¹⁹ Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims,

neužmiršk savo nuskriaustųjų amžinai.

²⁰ Žvilgterk į savo Sandorą!

Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.

²¹ Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji,

tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.

²² Pakilk, Dieve, gink savo bylą;

atmink, kaip nedori žmonės šaiposi

iš tavęs visą dieną.

²³ Neužmiršk savo priešų rėkavimo;

ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja.