¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

² Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi;

saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo siaubo.

³ Apgink mane nuo nedorėlių gaujos,

nuo pikta darančių minios.

⁴ Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus,

taiko lyg strėles savo karčius žodžius,

⁵ iš pasalų šaudami į nekaltą žmogų;

jie šauna staiga, nieko nebijodami.

⁶ Jie drąsinasi savo kėslais,

susimoko, kur spęsti spąstus,

manydami: „Kas gali mus pamatyti?“

⁷ Jie sumano nedorą kėslą

ir slepia savo sumanytą niekšybę;

žmogus ­ gelmė, o jo širdis ­ bedugnė.

⁸ Bet Dievas paleidžia į juos savo strėles,

ir jie staiga sužeidžiami.

⁹ Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia;

kas tai pamato, kraipo galvas.

¹⁰ Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė;

jie skelbs, ką Dievas padarė,

ir apmąstys visus jo darbus.

¹¹ Teisusis džiūgaus VIEŠPATYJE

ir ras jame užuovėją;

visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.