¹ Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Dovydo maskilas^[i1].

² Išgirsk mano maldą, Dieve,

nesislėpk nuo mano maldavimo!

³ Klausykis manęs ir atsakyk.

Aš blaškausi, išseko man jėgos.

⁴ Šiurpas ima nuo priešo riksmų,

nuo nedorėlių šauksmų.

Jie neša man pikta,

įnirtingai mane puldinėja.

⁵ Dreba man širdis krūtinėje,

mirties baimė slegia mane.

⁶ Baimė ir šiurpas mane purto;

esu siaubo priblokštas.

⁷ „O, kad turėčiau balandžio sparnus, ­

sakau, ­ skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!

⁸ Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau;

apsigyvenčiau tyruose. Sela.

⁹ Skubėčiau rasti sau užuovėją

nuo nuožmaus vėjo ir audros.“

¹⁰ Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją,

nes matau mieste smurtą ir maištus.

¹¹ Dieną naktį jie sėlina jo sienomis,

jame klesti piktumas ir priespauda.

¹² Žūtis jame;

sukčiavimas ir apgaulė

niekada neišnyksta turgavietėje.

¹³ Ne priešas mane užgaulioja ­

tuomet dar galėčiau pakęsti;

ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi ­

tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti.

¹⁴ Bet tu, mano bendražygis,

mano bičiulis, mano artimas draugas!

¹⁵ Mes mėgavomės savo draugyste

ir drauge ėjome į Dievo Namus!

¹⁶ Teužklumpa juos mirtis,

težengia jie gyvi į Šeolą!

Juk kur jie gyvena,

ten piktybės.

¹⁷ Bet aš šauksiuosi Dievo,

ir VIEŠPATS mane išgelbės.

¹⁸ Vakare, auštant ir vidudienį

skųsiuosi ir vaitosiu,

ir jis išgirs mano balsą.

¹⁹ Parves mane sveiką iš mūšių,

kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.

²⁰ Dievas, amžinai viešpataujantis,

išklausys mane ir nugalės juos. Sela.

Juk jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo.

²¹ Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką,

sulaužė savo sandorą.

²² Jo kalba buvo slidesnė už sviestą,

bet jo širdyje slypėjo neapykanta;

jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus,

bet kirto lyg aštrūs kalavijai.

²³ Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI,

ir jis tave palaikys;

teisiajam palūžti jis niekada neleidžia.

²⁴ Tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią kapą,

tuos žmogžudžius ir apgavikus,

nesulaukusius nė pusės savo amžiaus,

o aš tavimi pasitikiu.