¹ Dovydo miktamas^[i1]. Apsaugok mane, Dieve,

nes pas tave ieškau užuovėjos.

² Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano VIEŠPATS.

Tik tu visa mano laimė.“

³ Kokie šaunūs ištikimieji VIEŠPATIES žmonės!

Būti su jais ­ man didžiausias malonumas.

⁴ Kas skuba pas kitus dievus,

tas daugina savo skausmus;

kraujo liejamųjų atnašų jiems neaukosiu,

nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.

⁵ VIEŠPATIE, tu man skirtoji dalis ir mano taurė,

mano likimas ­ tavo rankose!

⁶ Man matavimo virvė krito puikioje vietoje;

iš tikrųjų nuostabus mano paveldas!

⁷ Kadangi VIEŠPATS mane moko, aš jį šlovinsiu;

net naktį man širdis tai primena.

⁸ Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą;

jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu.

⁹ Todėl linksma mano širdis,

džiūgauja visa mano gyvastis

ir ramiai ilsisi mano kūnas.

¹⁰ Juk nepaliksi manęs Šeolui,

neleisi savo teisiajam matyti kapo.

¹¹ Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.

Tavo Artume ­ džiaugsmo pilnatvė,

tavo dešinėje ­ amžina linksmybė.