1 Šlovinkite VIEŠPATĮ! Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina. 2 Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus ar pajėgti jį pašlovinti? 3 Laimingi, kas elgiasi teisingai, ir visados daro, kas teisu. 4 Atmink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai, lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti, 5 kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę, dalytis tavo tautos džiaugsmu ir didžiuotis tavo paveldu. 6 Nusidėjome mes ir mūsų protėviai, nusikaltome, nedorai elgėmės. 7 Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų, pamiršo tavo gerumą ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros. 8 Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui, kad parodytų savo didžią jėgą. 9 Jis pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo; jis pervedė juos per gelmes kaip per dykumą. 10 Jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė, ir atpirko iš priešo rankų. 11 Jūra paskandino jų priešus, ir neliko nė vieno. 12 Tada izraelitai įtikėjo ir šlovino jį giesme. 13 Greitai jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, ir elgėsi, nelaukdami, kol supras jo užmojį. 14 Dykumoje juos apėmė godus alkis, ir tyruose jie ėmė gundyti Dievą. 15 Jis davė jiems, ko jie reikalavo, bet siuntė ir alinančią ligą. 16 Stovykloje buvo pavydima Mozei ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui. 17 Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną, palaidojo Abiramo šalininkus. 18 Ugnis užsiliepsnojo tame būryje, ir liepsnos sunaikino nedorėlius. 19 Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį ir garbino nuliedintą atvaizdą. 20 Jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu. 21 Jie užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte. 22 Kokių nuostabių darbų jis padarė Chamo žemėje! Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros! 23 Jis būtų juos sunaikinęs, jeigu jo išrinktasis Mozė nebūtų užstojęs ir nukreipęs jo pykčio. 24 Jie paniekino puikųjį kraštą ir netikėjo jo pažadu, 25 murmėjo savo palapinėse ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso. 26 Todėl, pakėlęs ranką, jis prisiekė, kad leis jiems žūti dykumoje 27 ir išblaškys jų palikuonis tautose, išsklaidys po svetimas šalis. 28 Paskui jie prisidėjo prie Baalo apeigų ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas. 29 Jie pykdė VIEŠPATĮ savo darbais, todėl juos užpuolė maras. 30 Tada Finehasas pakilęs užstojo, ir maras liovėsi. 31 Tai pripažinta jam kaip teisus darbas amžinai per kartų kartas. 32 Jie pykdė VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų, ir dėl jų nukentėjo Mozė, 33 nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai pašnekėjo. 34 Jie neišnaikino tautų, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs, 35 bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais ir mokėsi daryti, kaip šie darė. 36 Dievo tauta tarnavo stabams, ir jie virto jiems pinklėmis. 37 Savo sūnus ir dukteris jie aukojo demonams. 38 Jie liejo nekaltą kraują, savo sūnų ir dukterų kraują, aukojo juos Kanaano stabams ir išniekino kraštą, praliedami kraują. 39 Taip jie teršėsi savo veiksmais ir ištvirkavo savo darbais. 40 VIEŠPATS įniršo ant savo tautos ir pasibjaurėjo savo paveldu. 41 Jis atidavė juos tautoms į rankas, ir juos valdė tie, kurie jų nekentė. 42 Priešai juos engė, ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs. 43 Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą, bet jie ir toliau liko maištingi ir savo kalčių prislėgti. 44 Bet jis atsižvelgdavo į jų kančią, kai išgirsdavo jų šauksmą. 45 Jų labui jis atmindavo savo Sandorą ir pasigailėdavo iš savo gerumo. 46 Jis išgaudavo jiems pasigailėjimą iš tų, kurie laikė juos nelaisvėje. 47 Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, ir surink mus iš visų tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir didžiuotumės tave šlovindami! 48 Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių per amžius! Tesako visa tauta: „Amen!“ Šlovinkite VIEŠPATĮ! | 
