¹ Mano vaike, laikykis mano žodžių

ir brangink mano įsakymus.

² Laikykis mano įsakymų, kad rastumei gyvenimą;

saugok mano mokymą, lyg jis būtų tavo akies vyzdys.

³ Užsirišk juos sau ant pirštų,

įsirašyk savo širdies plokštėje.

⁴ Sakyk Išminčiai: „Tu mano sesuo“, ­

vadink supratimą artimu draugu,

⁵ kad apsaugotų tave nuo palaidūnės,

nuo svetimautojos vilionių.

⁶ Prie savo namų lango

žvalgiausi pro pinučius

⁷ ir pamačiau tarp neišmanėlių

bernioką be sveikos nuovokos.

⁸ Jis ėjo gatve netoli kampo,

žengdamas keliu jos namų link

⁹ prieblandoje, dienai blėstant,

sutemose, nakčiai temstant.

¹⁰ Žiūriu, moteris eina jo link,

išsipuošusi kaip kekšė, suktos širdies.

¹¹ Ji veržli ir įžūli,

jos kojos namie nenustovi.

¹² Tai gatvėje, tai aikštėse

ir prie kiekvieno gatvės kampo ji tyko.

¹³ Pastvėrusi bučiuoja jį

ir akiplėšiškai sako jam:

¹⁴ „Turėjau atnašauti bendravimo auką.

Šiandien įvykdžiau savo įžadus,

¹⁵ todėl išėjau tavęs pasitikti,

ieškoti tavęs ir suradau!

¹⁶ Išpuošiau savo guolį užvalkalais,

spalvotomis Egipto lino lovatiesėmis;

¹⁷ iškvėpinau savo lovą mira,

alaviju ir cinamonu.

¹⁸ Eime ir skęskime meilėje iki ryto,

mėgaukimės glamonėmis.

¹⁹ Juk mano vyro nėra namie,

jis išvykęs į tolimą kelionę.

²⁰ Jis pasiėmė maišelį pinigų

ir ligi pilnaties negrįš namo.“

²¹ Daugybe vilionių jį paveikia,

viliojančia šneka įtikina.

²² Tučtuojau jis seka paskui ją, eina kaip veršis,

vedamas skersti, šuoliuoja kaip elnias spąstų link,

²³ kol strėlė neperveria jam vidurių.

Jis tarsi paukštis, skubantis į kilpą

ir nežinantis, kad tai kainuos jam gyvastį.

²⁴ Tad, vaikai, klausykitės manęs

ir dėkitės į širdį mano žodžius.

²⁵ Neleiskite savo širdžiai sukti jos keliais,

nenuklyskite į jos takus,

²⁶ nes ji pražudė daugelį,

jos aukos gausios.

²⁷ Jos namai ­ kelias į Šeolą,

vedantis žemyn į mirties kambarius.