¹ Efraimas kalbėdamas keldavo baimę,

nes buvo galingas Izraelyje.

Bet jis užsitraukė kaltę per Baalą ir mirė.

² Dabar jie ir toliau nusideda,

dirbdinasi liedinį ir stabus iš sidabro

pagal savo supratimą.

Visa tai ­ tik meistrų darbas.

„Aukokite jiems!“ ­ sako jie,

ir žmonės bučiuoja veršius!

³ Todėl jie bus kaip ryto debesis

arba kaip anksti krintanti rasa,

kaip audros nunešti nuo klojimo pelai

arba kaip dūmas, kylantis pro langą.

⁴ „Tačiau aš buvau VIEŠPATS, tavo Dievas,

nuo dienų Egipto žemėje;

tu nepažįsti kito Dievo, išskyrus mane,

ir be manęs nėra kito gelbėtojo.

⁵ Aš maitinau tave dykumoje,

sausros žemėje.

⁶ Kai juos maitinau, jie buvo sotūs;

jie buvo sotūs, bet jų širdis išpuiko,

todėl jie užmiršo mane.

⁷ Būsiu jiems kaip liūtas,

tykosiu kaip leopardas prie kelio.

⁸ Pasitiksiu juos kaip jauniklių netekusi meška

ir suplėšysiu jų širdies dangą;

rysiu juos ten kaip liūtė,

plėšysiu juos kaip laukinis žvėris.

⁹ Sunaikinsiu tave, Izraeli!

Kas tau gali padėti?

¹⁰ Kur gi tavo karalius?

Tegelbsti jis tave!

Kur visų tavo miestų valdovai,

apie kuriuos sakei:

‘Duok man karalių ir didžiūnus!’?

¹¹ Daviau tau karalių savo įniršiu

ir atėmiau savo pykčiu.

¹² Efraimo kaltė surišta į ryšulį,

jo nuodėmė padėta apsaugon.

¹³ Gimdyvę apima skausmai,

bet jis ­ neišmintingas sūnus,

nes laiku nenori eiti ten,

kur veržiasi kūdikiai.

¹⁴ Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios,

ar atpirksiu juos iš mirties?

O mirtie, kur tavo rykštės!

O Šeole, kur tavo geluonis!

Nėra užuojautos mano akyse!

¹⁵ Nors jis klestės tarp brolių,

ateis rytys, VIEŠPATIES vėjo gūsis,

kylantis iš dykumos,

ir nuseks jo šulinys, išdžius jo šaltinis.

Iš jo iždo bus atimta visa, kas brangu.“