¹ Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. ² Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti. ³ Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių. ⁴ Jei įeisite į kokius nors namus, pasilikite tenai. Iš ten ir keliaukite toliau. ⁵ O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos.“ ⁶ Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami.

Erodas apie Jėzų

⁷ Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė: ⁸ Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas senųjų pranašų. ⁹ Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis stengėsi susitikti Jėzų.

Duonos padauginimas

¹⁰ Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes. ¹¹ Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbejo jiems apie Dievo karalystę, išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

¹² Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje.“ ¹³ Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai.“ ¹⁴ O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt.“ ¹⁵ Jie taip padarė ir visus susodino. ¹⁶ Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. ¹⁷ Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų.

Jėzaus dievystės išpažinimas

¹⁸ Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ ¹⁹ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako: prisikėlęs vienas senųjų pranašų.“ ²⁰ Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju.“ ²¹ Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.

Jėzus apie savo mirtį

²² Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.

Sekimas Jėzumi

²³ Jėzus pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. ²⁴ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. ²⁵ Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?! ²⁶ Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove. ²⁷ Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės.“

Jėzaus atsimainymas

²⁸ Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. ²⁹ Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. ³⁰ Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. ³¹ Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

³² Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. ³³ Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką kalbąs. ³⁴ Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. ³⁵ O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ ³⁶ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

Berniuko išgydymas

³⁷ Kitą dieną, jiems besileidžiant nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia. ³⁸ Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų: tai vienturtis. ³⁹ Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga ima rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja nuo jo, kone užkankindama. ⁴⁰ Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie neįstengė.“ ⁴¹ Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Kiek ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?! Atvesk čia sūnų.“ ⁴² Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui. ⁴³ Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės.

⁴⁴ „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas.“

Jėzus vėl apie savo mirtį

Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius:⁴⁵ Jie nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta taip, kad jos nesuvoktų^[i1]. O jie bijojo klausti Jėzų apie tą dalyką.

Kas didžiausias?

⁴⁶ Tarp mokinių kilo ginčas, kuris jų didžiausias. ⁴⁷ Įžvelgęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs ⁴⁸ ir tarė: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis.“

Jėzaus vardo galia

⁴⁹ Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis.“ ⁵⁰ Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“

Nesvetingas kaimas

⁵¹ Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. ⁵² Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. ⁵³ Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. ⁵⁴ Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ ⁵⁵ Bet jis atsisukęs sudraudė juos^[i2]. ⁵⁶ Jie pasuko į kitą kaimą.

Pašaukimo sunkumai

⁵⁷ Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ ⁵⁸ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ ⁵⁹ Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ ⁶⁰ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ ⁶¹ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ ⁶² Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“