¹ Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrižo į Kafarnaumą. ² Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. ³ Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. ⁴ Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, ⁵ nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą.“ ⁶ Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. ⁷ Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! ⁸ Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik!’ ­ ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ ­ ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’ ­ ir jis daro.“ ⁹ Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums ­ nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.“ ¹⁰ Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

Jaunuolio prikėlimas

¹¹ Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Nainą. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. ¹² Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį ­ vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. ¹³ Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ ¹⁴ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ ¹⁵ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. ¹⁶ Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą.“ ¹⁷ Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.

Jonas Krikštytojas ir Jėzus

¹⁸ Visa tai papasakojo Jonui jo mokiniai. ¹⁹ Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ ²⁰ Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ ²¹ Kaip tik tuo metu Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. ²² Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. ²³ Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“

²⁴ Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? ²⁵ O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose. ²⁶ Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. ²⁷ Jis yra tasai, apie kurį parašyta:

Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį,

ir jis nuties tau kelią.

²⁸ Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį. ²⁹ Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisumą, krikštydamiesi Jono krikštu. ³⁰ Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs.

Jėzus apie savo kartą

³¹ Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? ³² Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems:

‘Mes jums grojome, o jūs nešokote;

mes giedojome raudas, o jūs neverkėte.’

³³ Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas.’ ³⁴ Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.’ ³⁵ Bet išmintį pateisino visi jos vaikai.“

Atgailaujanti nusidėjėlė

³⁶ Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. ³⁷ Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, ³⁸ verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

³⁹ Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, ­ kad ji nusidėjėlė!“ ⁴⁰ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

⁴¹ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas ­ penkiasdešimt. ⁴² Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ ⁴³ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“

⁴⁴ Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. ⁴⁵ Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. ⁴⁶ Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. ⁴⁷ Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ ⁴⁸ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ ⁴⁹ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ ⁵⁰ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“