¹ Buvo arti Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis^[i1]. ² Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo liaudies.

³ O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos. ⁴ Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti. ⁵ Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. ⁶ Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.

Paskutinė vakarienė

⁷ Taip atėjo Neraugintosios duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. ⁸ Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ ⁹ Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“ ¹⁰ Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, ¹¹ ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ ¹² Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite.“ ¹³ Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

¹⁴ Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. ¹⁵ Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. ¹⁶ Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ ¹⁷ Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. ¹⁸ Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė.“

¹⁹ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ ²⁰ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

²¹ Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. ²² Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ ²³ Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.

²⁴ Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. ²⁵ Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. ²⁶ Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. ²⁷ Katras yra vyresnis ­ kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

²⁸ Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, ²⁹ todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. ³⁰ Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.

Perspėjimas Petrui

³¹ Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. ³² Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ ³³ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ ³⁴ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs.“

³⁵ Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be apavo?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko.“ ³⁶ Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. ³⁷ Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą.“ ³⁸ Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų.“ Jis atsakė: „Gana!“

Jėzus Getsemanėje

³⁹ Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. ⁴⁰ Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

⁴¹ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ⁴² „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ ⁴³ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. ⁴⁴ Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.^[i2]

⁴⁵ Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. ⁴⁶ Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

Jėzaus suėmimas

⁴⁷ Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos ­ Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. ⁴⁸ Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ ⁴⁹ Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ ⁵⁰ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. ⁵¹ Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė ją.

⁵² Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! ⁵³ Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas.“

Petras išsigina Jėzaus

⁵⁴ Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. ⁵⁵ Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

⁵⁶ Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo.“ ⁵⁷ Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ ⁵⁸ Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų.“ Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ ⁵⁹ Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ ⁶⁰ Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai.“ Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. ⁶¹ Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi.“ ⁶² Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

Jėzus teismo taryboje

⁶³ Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. ⁶⁴ Uždengę jam akisa^[i2] jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ ⁶⁵ Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

⁶⁶ Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tarybą ⁶⁷ ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, ⁶⁸ o jei paklausiu, man neatsakysite^[i3]. ⁶⁹ Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“ ⁷⁰ Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Jūs pasakėte, kad Aš Esu!“ ⁷¹ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“