Turtuolis ir Lozorius

¹⁹ Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. ²⁰ O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. ²¹ Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet^[i2] tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. ²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

²³ Kentėdamas mirusiųjų pasaulyje, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. ²⁴ Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.’ ²⁵ Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius ­ tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. ²⁶ Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.’

²⁷ Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus; ²⁸ aš gi turiu penkis brolius ­ juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’ ²⁹ Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ ³⁰ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.’ ³¹ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.’“