¹ Visiems amoritų karaliams vakarinėje Jordano pusėje ir visiems kanaaniečių karaliams prie Jūros, išgirdusiems, kaip VIEŠPATS izraelitams pereiti buvo nusausinęs Jordano vandenis, apmirė širdys, ir jie nustojo drąsos priešintis izraelitams.

² Tuo metu VIEŠPATS kalbėjo Jozuei: „Pasidaryk peilių iš titnago ir dar kartą apipjaustyk izraelitus.“ ³ Jozuė pasidarė titnaginių peilių ir apipjaustė izraelitus prie Gibeat ha Araloto. ⁴ O priežastis, dėl kurios Jozuė juos apipjaustė, buvo ši. Visi iš Egipto išėjusieji žmonės, visi karinės tarnybos amžiaus vyrai, buvo išmirę kelionėje per dykumą po išėjimo iš Egipto. ⁵ Žinoma, visi išėjusieji iš Egipto buvo apipjaustyti, o visi gimusieji kelionėje per dykumą po išėjimo iš Egipto nebuvo apipjaustyti. ⁶ Iš tikrųjų izraelitai buvo klajoję keturiasdešimt metų dykumoje, kol visa tauta ­ karinės tarnybos amžiaus vyrai, išėjusieji iš Egipto ­ išmirė dėl to, kad neklausė VIEŠPATIES balso. VIEŠPATS prisiekė neleisiąs jiems niekada pamatyti krašto, kurį jų protėviams buvo prisiekęs atiduoti mums, kraštą, tekantį pienu ir medumi. ⁷ Taigi jų vaikus, kuriuos jis užaugino vietoj jų, Jozuė apipjaustė, nes jie buvo neapipjaustyti. Kelionėje jie nebuvo buvę apipjaustyti.

⁸ Kai visos tautos apipjaustymas buvo atliktas, jie pasiliko ilsėtis stovykloje, kolei pagijo. ⁹ VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą.“ Todėl ta vieta iki šios dienos vadinama Gilgalu.

Pascha Kanaane

¹⁰ Būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraelitai atnašavo Paschą mėnesio keturioliktos dienos vakarą. ¹¹ Rytojaus dieną po Paschos aukos, būtent tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus plokštainius ir pagruzdintus grūdus. ¹² Tą pačią dieną, kai valgė iš krašto derliaus, izraelitai manos daugiau nebegavo. Jie valgė tų metų Kanaano krašto derlių.

¹³ Atsitiko taip, kad Jozuė, būdamas netoli Jericho, pakėlė akis ir pamatė priešais save stovintį vyrą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jozuė priėjo prie jo ir tarė: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ ¹⁴ Šis atsakė: „Nei vienas, nei kitas. Esu VIEŠPATIES kariuomenės galva. Dabar aš atėjau!“ Jozuė parpuolė kniūbsčias ir, išreikšdamas pagarbą, tarė: „Ką mano viešpats įsako savo tarnui?“ ¹⁵ VIEŠPATIES kariuomenės galva atsakė Jozuei: „Nusiauk kojų apavą, nes vieta, kurioje stovi, šventa.“ Jozuė taip ir padarė.