¹ Tada Nūno sūnus Jozuė išsiuntė iš Šitimų slaptomis du žvalgus, tardamas: „Eikite ir išžvalgykite kraštą, ypač Jerichą.“ Atėję į Jerichą, jiedu nuėjo į namus paleistuvės, vardu Rahaba, ir ten apsinakvojo. ² Jericho karaliui buvo pasakyta: „Žiūrėk, šiąnakt čia atėjo keletas izraelitų krašto žvalgyti!“ ³ Tada Jericho karalius paliepė įsakyti Rahabai: „Išvaryk vyrus, atėjusius pas tave ir įžengusius į tavo namus, nes jie atėjo tik krašto išžvalgyti.“ ⁴ Moteris buvo tuos du vyrus priėmusi ir paslėpusi. „Taip, ­ tarė ji, ­ tie vyrai užėjo pas mane, bet iš kur jie, aš nežinojau! ⁵ Temstant, atėjus laikui uždaryti vartus, tie vyrai išėjo. Kur jie nuėjo, nežinau. Skubėkite vytis, nes dar galite juos pasivyti!“ ⁶ O ji buvo juos užvedusi ant stogo ir paslėpusi po linais, kuriuos buvo ten išklojusi. ⁷ Taigi karaliaus vyrai vijosi juos Jordano keliu Jordano brastų link. Vos jiems išėjus vytis, vartai buvo uždaryti.

⁸ Žvalgai dar nebuvo užmigę, kai ji užlipo pas juos ant stogo. ⁹ Ji sakė vyrams: „Žinau, kad VIEŠPATS yra šį kraštą jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba! ¹⁰ Žinoma, mes girdėjome, kaip VIEŠPATS nusekino Nendrių jūros vandenį, kai ėjote iš Egipto, ir ką jūs padarėte Užjordanėje tiems dviem amoritų karaliams ­ Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote. ¹¹ Kai apie tai išgirdome, apmirė mūsų širdys. Dėl jūsų visi netekome žado, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje. ¹² Tad prašyčiau prisiekti VIEŠPAČIU, kad maloniai elgsitės su mano tėvo namais, nes aš su jumis maloniai pasielgiau. Duokite man tikrą ženklą, ¹³ kad paliksite gyvus mano tėvą ir motiną, brolius ir seseris bei visus gimines ir išgelbėsite mūsų gyvastį nuo mirties.“ ¹⁴ „Mūsų gyvybė už jūsų gyvybę! ­ atsakė jai vyrai. ­ Jei tu mūsų reikalo neišduosi, mes elgsimės su tavimi maloniai ir ištikimai, kai VIEŠPATS atiduos mums kraštą.“

¹⁵ Tada ji nuleido juos ant žemės virve pro langą, nes jos namai buvo prie išorinio miesto sienos mūro; ji gyveno pačiame sienos mūre. ¹⁶ Ji tarė jiems: „Eikite aukštumų link, kad kartais neužkluptų tie, kurie jus vejasi. Slapstykitės tenai trejetą dienų, kol sugrįš tie, kurie jus vejasi. Po to galėsite eiti savo keliu.“ ¹⁷ O vyrai ją įspėjo: „Mes būsime atleisti nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai, ¹⁸ nebent, mums įsiveržus į kraštą, pririštum šią tamsiai raudonos spalvos virvelę prie lango, pro kurį mus nuleidai ant žemės, ir surinktum pas save į namus tėvą ir motiną, brolius ir visą tėvo šeimą. ¹⁹ O kas išeitų pro tavo namų duris į gatvę, jis pats bus atsakingas už savo mirtį; mes būsime nekalti. Bet jeigu ranka būtų pakelta prieš ką nors, esantį tavo namuose, mes būtume atsakingi už jo mirtį. ²⁰ O jei išduotum mūsų reikalą, mes būtume laisvi nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai.“ ²¹ ­ „Tebūna, kaip sakote!“ ­ atsakė ji ir atsisveikino su jais. Jiems nuėjus, ji pririšo prie lango tamsiai raudonos spalvos virvelę.

²² Jie nuėjo tiesiai į aukštumas ir ten išbuvo tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos buvo vijęsi. O besivijusieji, išieškoję visą kelią, nerado jų. ²³ Tada tie du vyrai vėl nusileido nuo aukštumų. Perėję upę, atėjo pas Nūno sūnų Jozuę ir papasakojo visa, kas jiems buvo nutikę. ²⁴ Jozuei jie sakė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra atidavęs visą kraštą į mūsų rankas. Be to, visi krašto gyventojai dreba iš baimės prieš mus.“