¹ Apie tai sužinojęs, Hacoro karalius Jabinas davė žinią Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui ² ir kitiems karaliams šiaurėje, aukštumų srityje, Araboje į pietus nuo Kinaroto, lygumos srityje ir Doro srityje vakaruose, ³ kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams bei jebusiečiams aukštumų srityje ir hivams Hermono papėdėje, Micpos krašte. ⁴ Jie išėjo į mūšį su didele kariuomene, lydimi visų savo pajėgų, tokių gausių, kaip smiltys pajūryje, su daugybe žirgų ir kovos vežimų. ⁵ Visi šie karaliai sujungė savo pajėgas, nužygiavo prie Meromo vandenų ir čia pasistatė stovyklą kovoti su Izraeliu.

⁶ O VIEŠPATS tarė Jozuei: „Nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus.“ ⁷ Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir puolė. ⁸ VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas. Izraelitai nugalėjo juos ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot Maimų, o rytų link ­ iki pat Micpės slėnio. Jie tol puolė juos, kol nė vieno neliko gyvo. ⁹ Jozuė pasielgė su jais, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino.

¹⁰ Tada Jozuė pasuko ir užėmė Hacorą, o jo karalių nužudė kalaviju. Hacoras anksčiau buvo visų anų karalysčių galva. ¹¹ Jie skyrė sunaikinti ir išžudė kalaviju visus jo žmones. Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o pats Hacoras sudegintas. ¹² Jozuė paėmė visus anuos karališkuosius miestus ir jų karalius. Skirdamas sunaikinti jis nužudė juos kalaviju, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs. ¹³ Tačiau Izraelis nesunaikino nė vieno iš miestų, pastatytų ant supiltų kalvų, išskyrus Hacorą, kurį Jozuė sudegino. ¹⁴ Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus gyventojus jie žudė kalaviju, kol visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. ¹⁵ Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Užkariavimo suvestinė

¹⁶ Jozuė užėmė visą tą kraštą: Judo aukštumas, Negebą, visą Gošeno sritį, Šefelą, Arabą, Izraelio aukštumas ir pajūrio lygumą ¹⁷ nuo Halako kalno, kuris dunkso virš Seyro srities, iki pat Baal Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Visus jų karalius jis sugaudė ir išžudė. ¹⁸ Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais anais karaliais. ¹⁹ Nebuvo miesto, sudariusio taiką su izraelitais, išskyrus hivus ­ Gibeono gyventojus. Jie visi paimti mūšiuose, ²⁰ nes VIEŠPATS buvo nutaręs taip užkietinti jų širdis, kad, išeidami kovoti su Izraeliu, jie būtų skirti sunaikinti ir, neradę pasigailėjimo, išnaikinti, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

²¹ Tuo pačiu metu Jozuė įsiveržė į aukštumų sritis ir ten išnaikino anakiečius^[i1] iš Hebrono, Debyro, Anabo, iš visų Judo ir Izraelio aukštumų. Jozuė skyrė sunaikinti juos ir jų miestus. ²² Izraelitų krašte anakiečių nebeliko; tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų užsiliko.

²³ Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, kaip VIEŠPATS buvo sakęs Mozei. Tada Jozuė atidavė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas. Karas krašto nebevargino.