¹ Kas tik pamato Leviataną,

netenka drąsos ir puola ant žemės.

² Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina?

Kas galėtų stoti prieš jį?

³ Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų?

Po visu dangumi tokio nėra!

⁴ Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas,

jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą.

⁵ Kas gali nuplėšti jo išorinį dangalą

ar perdurti dvigubus jo šarvus?

⁶ Kas gali priversti jį pražioti nasrus?

Siaubą kelia pliki jo dantys!

⁷ Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų,

glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo.

⁸ Vienas skydas prišlietas prie kito,

kad net oras negali tarp jų praeiti.

⁹ Sujungti vienas su kitu,

jie neatskiriami.

¹⁰ Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa;

jo akys tarsi aušros prošvaistė.

¹¹ Iš jo nasrų šoka liepsnos,

veržiasi kibirkščių srovės.

¹² Iš jo šnervių kyla dūmai,

tarsi verdant puodui ant žabų ugnies.

¹³ Jo alsavimas uždega anglis,

iš jo nasrų veržiasi liepsnos.

¹⁴ Jo sprande slypi jėga;

baimė apima visus jį sutinkančius.

¹⁵ Jo raumenų sluoksniai glausti,

tvirtai nulieti ir nepajudinami.

¹⁶ Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo,

kieta kaip apatinė girnapusė.

¹⁷ Kai jis stoja piestu, net galiūnai dreba

ir, nustėrę iš siaubo, traukiasi.

¹⁸ Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju;

nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu.

¹⁹ Geležį jis laiko šiaudais,

varį ­ sudūlėjusiu medžiu.

²⁰ Strėlė neprivers jo bėgti;

svaidyklės akmenys jam tarsi šiaudai.

²¹ Vėzdai jam panašūs į šiaudus;

jis juokiasi iš iečių zvimbimo.

²² Jo pilvas aštriai kiautėtas;

jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos.

²³ Jis priverčia gelmę kunkuliuoti tarsi katilą,

sumaišo jūrą it smilkyklę.

²⁴ Paskui save jis palieka blizgantį taką;

būtų galima manyti, kad gelmė žila.

²⁵ Žemėje lygaus jam nėra;

tai kūrinys be baimės.

²⁶ Jis mato visa, kas didinga;

jis visų išdidžiųjų gyvūnų karalius.“