¹ Tad dabar, Jobai, klausykis mano kalbos,

įsiklausyk į kiekvieną žodį.

² Štai atveriu aš burną,

ir mano žodžiai ant liežuvio galo.

³ Mano žodžiai eis iš pačios širdies,

mano lūpos tars gryną tiesą.

⁴ Dievo Dvasia mane sukūrė,

Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.

⁵ Jei pajėgi, atsakyk man;

pasirenk ir kibk į mane!

⁶ Dievo akyse aš tau lygus;

aš irgi paimtas iš molio.

⁷ Tad nėra tau ko manęs bijoti,

ir mano ranka tavęs neprislėgs.

⁸ Iš tikrųjų tu kalbėjai man tiesiai į ausis,

aš girdėjau tavo žodžių skambesį.

⁹ Tu sakai: ‘Esu tyras, nenusižengęs;

esu nekaltas, nėra manyje kaltės.

¹⁰ Bet jis randa dingsčių prieš mane,

laiko mane savo priešu;

¹¹ mano kojas jis deda į šiekštą,

stebi visus mano takus.’

¹² Čia tu neteisus, aš tau sakau,

nes Dievas didesnis už žmogų.

¹³ Kam gi bylinėjiesi su juo,

kad jis neatsako tau žodis į žodį?

¹⁴ Juk Dievas kalba daug kartų,

nors žmonės to ir nesupranta,

¹⁵ sapne, nakties regėjime,

žmonėms giliai įmigus ir gulint lovose.

¹⁶ Tada jis atveria žmonėms ausis

ir, juos įspėdamas, sukelia baimę,

¹⁷ kad užkirstų kelią žmogui pikta daryti,

kad apsaugotų jį nuo puikybės,

¹⁸ kad išgelbėtų jo gyvastį nuo kapo,

o gyvybę ­ nuo kalavijo.

¹⁹ Žmogų pamoko ir skausmai lovoje,

ir nesiliaujanti kaulų gėla.

²⁰ Sergančiam žmogui koktu pasižiūrėti į maistą,

net skanėstų jis negali pakęsti.

²¹ Jo kūnas taip sunyksta, kad sunku į jį žiūrėti,

o kaulai, kadaise nematomi, dabar kyšo.

²² Prie kapo duobės jis priartėja,

jo gyvastis ­ prie mirusiųjų buveinės.

²³ Jeigu tuomet prie jo prieitų angelas,

vienas tarpininkas iš tūkstančių,

norėdamas parodyti žmogui jo pareigą,

²⁴ atjaustų jį ir sakytų:

‘Neleisk jam žengti į kapą,

radau jam išpirką.

²⁵ Teatjaunėja jo kūnas,

tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!’ ­

²⁶ žmogus melstųsi Dievui, ir jis išklausytų,

leistų eiti į jo Artumą su džiaugsmu,

nes Dievas grąžintų mirtingajam jo teisumą.

²⁷ Tas žmogus skelbtų kitiems sakydamas:

‘Nusidėjau, nusižengiau,

bet Dievas nebaudė manęs kaip buvau nusipelnęs.

²⁸ Jis išgelbėjo mano gyvastį nuo kapo,

ir aš matau gyvenimo šviesą.’

²⁹ Iš tikrųjų Dievas daro visa tai

žmogui ne vieną kartą,

³⁰ norėdamas pargrąžinti nuo kapo,

kad jis pamatytų gyvenimo šviesą.

³¹ Dėmėkis tai, Jobai, klausykis manęs!

Tylėk, o aš kalbėsiu.

³² Jei turi ką atsakyti, sakyk;

kalbėk, nes man malonu būtų tave pateisinti.

³³ Jei ne, tai klausykis manęs;

tylėk, aš pamokysiu tave išminties.“