¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių, gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ⁴ Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“

⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

aš ­ avių vartai.

⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo,

buvo vagys, plėšikai,

todėl neklausė jų avys.

⁹ Aš esu vartai.

Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.

Jis įeis ir išeis

ir ganyklą sau ras.

¹⁰ Vagis ateina

tik vogti, žudyti, naikinti.

Aš atėjau,

kad žmonės turėtų gyvenimą,

kad apsčiai jo turėtų.

¹¹ Aš ­ gerasis ganytojas.

Geras ganytojas

už avis guldo gyvybę.

¹² Samdinys, ne ganytojas,

kuriam avys ne savos,

pamatęs sėlinantį vilką,

palieka avis ir pabėga,

o vilkas puola jas ir išvaiko.

¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys,

jam avys nerūpi.

¹⁴ Aš ­ gerasis ganytojas:

aš pažįstu savąsias,

ir manosios pažįsta mane,

¹⁵ kaip mane pažįsta Tėvas

ir aš pažįstu Tėvą.

Už avis aš guldau savo gyvybę.

¹⁶ Ir kitų avių dar turiu,

kurios ne iš šios avidės;

ir jas man reikia atvesti;

jos klausys mano balso,

ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

¹⁷ Tėvas myli mane,

nes aš guldau savo gyvybę,

kad ir vėl ją pasiimčiau.

¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs,

bet aš pats ją laisvai atiduodu.

Aš turiu galią ją atiduoti

ir turiu galią vėl ją atsiimti;

tokį priesaką aš esu gavęs

iš savojo Tėvo.“

¹⁹ Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. ²⁰ Daugelis sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“ ²¹ Kiti tvirtino: „Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“

Jėzus apie savo dievystę

²² Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. ²³ Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę.

²⁴ Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ ²⁵ Jėzus jiems atsakė:

„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.

Mano darbai, kuriuos aš darau

savo Tėvo vardu,

liudija apie mane.

²⁶ Bet jūs netikite,

nes jūs ­ ne manosios avys.

²⁷ Manosios avys klauso mano balso;

aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

²⁸ Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

jos nežus per amžius,

ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

²⁹ Tėvas, kuris man jas davė^[i1],

yra aukščiau už viską,

ir niekas jų neišplėš

iš Tėvo rankos.

³⁰ Aš ir Tėvas esame viena.“

³¹ Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. ³² O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ ³³ Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu.“

³⁴ Jėzus atsakė:

„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:

Aš tariau: jūs esate dievai!?

³⁵ Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,

kuriems skirtas Dievo žodis,

ir Raštas negali būti panaikintas.

³⁶ Tad kaip jūs galite sakyti

tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:

‘Tu piktžodžiauji’, ­

kai jis pareiškė:

‘Aš ­ Dievo Sūnus!’?

³⁷ Jei aš nedarau savo Tėvo darbų,

netikėkite manimi!

³⁸ O jeigu darau ir manimi netikite,

tikėkite darbais,

kad pažintumėte ir suprastumėte,

jog Tėvas manyje ir aš jame.“

³⁹ Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. ⁴⁰ Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai. ⁴¹ Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“ ⁴² Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.